Sekmadienį į Vilniaus geležinkelio stotį grįžo jaunimo ekspedicijos po lietuvių tremties vietas Sibire dalyviai. Tarp jų ir dvi kaunietės: Dovilė Makarevičiūtė bei Sandra Šarkutė. Jos kartu su kitais keturiais keliautojais, lydimos patyrusio ekspeditoriaus Gintauto Aleknos, per dvylika dienų išgyveno nepamirštamų akimirkų, todėl, nepaisydamos sunkumų, pasiryžtų ir kitoms ekspedicijoms į lietuvių trėmimų, masinių žudynių, koncentracijos stovyklų ir įkalinimo vietas.
Lydėjo patyręs ekspeditorius
Ekspedicijos dalyvių laukė ne tik romantika ir nuostabūs Sibiro vaizdai. „Daugelio kapinių mums teks ieškoti taigoje, tad reikės pėsčiomis sukarti ne vieną dešimtį kilometrų su kuprinėmis ant pečių karštyje, nakvoti miške. Sibire daugybė uodų ir kraujasiurbių mašalų – palyginti su šiuo kraštu, Lietuvoje tų gyvių beveik nėra. Galbūt – ko nenorėčiau ir nelinkėčiau – gali tekti sutikti ir lokių. Tad būkite pasirengę sunkumams”, – įspėjo per instruktažą jaunuolius G.Alekna. Tai labai patyręs gidas – ši ekspedicija jam buvo jau devynioliktoji.
Traukiniu iš Vilniaus nuvykę į Maskvą, ten persėdo į lėktuvą, skrendantį į Irkutską. Jo apylinkėse su didžiulėmis kuprinėmis ant pečių jauni žmonės patyrė neišdildomų įspūdžių, kurių neužgožė vabzdžių sukandžiotos rankos, batų nutrintos kojos, didžiąją misijos Sibire laiko dalį pliaupęs lietus. Vos atvykę į Irkutską jaunuoliai dalyvavo paminklo politiniams kaliniams ir tremtiniams atidarymo ceremonijoje.
Traukia atgal į Sibirą
„Leiskit mane atgal. Nors susipjausčiau ir iki žaizdų nusitryniau kojas ir sunaudojau visas binto atsargas, bet noriu atgal”, – sakė M.Romerio universiteto Teisės fakulteto trečiakursė S.Šarkutė, dalydamasi savo įspūdžiais iš Sibiro. Tvarkydamas kapines ne vienas ekspedicijos dalyvis susibadė pirštus. Sandra sugebėjo įkristi ir į uždengtą kapo duobę.
Ji dalyvauti ekspedicijoje norėjo todėl, kad savo akimis pamatytų, kaip tremtyje gyveno senelis. Jį išvežė septyniolikos metų. S.Šarkutei labiausiai įstrigo senelio pasakojimas, kaip jam ten buvo parinkta profesija. Moka įsukti lemputę? Bus elektrikas! Ir iš karto pristatė prie darbo elektros pastotėje. „Jį ne kartą krėtė elektra, tačiau visko išmoko. Gavo vadovaujamąjį darbą. Darbe sutiko ir mano močiutę – tarnybinis romanas. Ji buvo vietinė. Tremtyje gimė mano mama”, – kalbėjo S.Šarkutė.
Studentės draugai, sužinoję, kad smulkutė į žygius niekada neidavusi mergina atrinkta varginančiai kelionei, baiminosi, kad jai ten gali būti per sunku. „Nesu fiziškai stipri. Tačiau kelionėje raumenis užsiauginau: bicepsai, tricepsai, pilvo presas atsirado”, – juokavo S.Šarkutė.
Norėjo pagerbti artimųjų dalią
Šiemet biochemijos mokslus Vilniaus universitete baigusi D.Makarevičiūtė į Sibirą vyko dėl kelių priežasčių. Ten buvo ištremti jos tėčio ir mamos tėvai. „Jie ten išgyveno, bet norėjau pagerbti jų dalią, sutvarkydama kitų kapus”, – pasakojo orientavimosi sportu besidominti kaunietė.
Ją itin sužavėjo Sibiro gamta. „Lietuvoje neįmanoma rasti tokių baltų beržų kamienų. O kaimuose ir miestuose į akis krenta netvarka”, – kalbėjo Dovilė. Ji teigė, kad kelionėje didelių sunkumų nepatyrė. „Buvo ir sunkių momentų: kartą taigos kalnais ir pelkėmis reikėjo eiti apie dvylika kilometrų, kiaurai permirkom kojas (dar neturėjom guminių batų), o prasidėjus lietui buvom visi šlapi. Ir alkani. Fiziškai buvo sunku, bet morališkai tam buvau pasirengusi”, – sakė D.Makarevičiūtė.
Jai labiausiai įsiminė Kordono kaime esantis eigulio vienkiemis. „Jis vidury miškų platybės. Neapsakomas jausmas”, – kalbėjo keliautoja. Ji teigė nė kiek nesigailinti, kad pasiryžo dalyvauti ekspedicijoje. „Įgijau naudingos patirties: brandesnį supratimą apie tremtį, patriotiškumą, Lietuvos istoriją”, – pasakojo D.Makarevičiūtė.
Nupjauti kryžiai
„Kai kuriose kapinėse buvo labai liūdna. Niekas tų žmonių kapų nelanko. Zulumajaus kapinėse medinius kryžius alkoholikai nukirtę laužui susikurti”, – pasakojo S.Šarkutė. Prie Kordono esančių kapinių ji nebūtų pastebėjusi, jei ekspeditorius Gintautas nebūtų parodęs pirštu – kapinės buvo apžėlusios augalais.
Merginai labiausiai įsiminė žygis į Srednios kaimą jo kapinių ieškoti. Reikėjo eiti per miškus, bristi pelkėmis. „Vandens – iki kelių, batai sušlapo. Ir dar reikėjo į didelį kalną užkopti. Vos kojas vilkau, akyse buvo juoda. Kiti irgi pavargę, todėl pagalbos negalėjau tikėtis ir neprašiau. Bet mus lydėjęs vietinis medžiotojas Aleksandras pats pasiūlė padėti”, – pasakojo S.Šarkutė, tačiau pridūrė, kad nebuvo tokios akimirkos, kai svajojo viską mesti ir važiuoti namo. „Norėjau, kad būtų šalia mano draugai, bet namo nenorėjau, nes žinojau, kad tokia galimybė dalyvauti ekspedicijoje Sibire daugiau gali ir nepasitaikyti”, – sakė S.Šarkutė.
Tvarkyti tremtinių kapus Zimos mieste taip pat nebuvo lengva. „Siaubas. Kapinės netvarkingos, takeliai tarp kapų dažnai baigdavosi aklagatviais, todėl reikdavo lipti per tvoras, kuriomis aptvertas beveik kiekvienas kapas. Jei nukerti medį, turi jį vilkti per tas tvoras, už kurių papuošimų kabindavosi šakos”, – pasakojo studentė.
Ekspedicijos dalyviai turėjo 2 kirvius, 2 kastuvus, grėblių, kauptuką. „Labai trūko benzininio pjūklo, nes kirviai netrukus atšipo, todėl buvo dar sunkiau kirsti”, – pastebėjo S.Šarkutė.
Erkės kėlė paniką
„Labai bijojom erkių. Jos atėmė pusę kelionės džiaugsmo. Srednioje ant žolės pasitiesiau lietpaltį. Ant jo per tris minutes sulipo penkios sibirinės erkės. Jų uodegos raudonos, daug didesnės už mūsiškes. Gintarei tuomet dvi įsisegė”, – pasakojo S.Šarkutė.
Lietuvius tos erkės taip baugino todėl, kad jie nespėjo pasiskiepyti nuo encefalito. Apie skiepus buvo pirmas vietinių gyventojų klausimas. Vienam kaime nuo šios ligos neseniai buvo mirę 4 žmonės.
Lietuvius lydėjusiam vienam vietinių – medžiotojui Aleksandrui ekspedicijos metu įsisiurbė 4 erkės. „Jis atrodė labai išsigandęs. Tai ką jau apie mus kalbėti, jei vietinis, daug keliaujantis žmogus, prie tokių didelių erkių pripratęs, taip reagavo. Taigos encefalitas sunkesnis nei paprastas. Vietiniai gyventojai Gintarei net kažkokių specialių vaistų nupirko”, – teigė S.Šarkutė.
Įsiminė nuoširdumas ir svetingumas
Lietuvių tremtinių Irkutsko srityje bendrija „Švyturys” ir tremtinių jaunimo centras „Aidas” padėjo žygeiviams pasiekti lietuvių kapines taigoje bei dar gyvus senuosius tremtinius, vaišino juos ir net ginklu saugojo nuo meškų ir chuliganų.
Pasak S.Šarkutės, Sibiro lietuvių bendruomenė – nuostabi. „Žmonės labai nuoširdūs, įdomūs, aktyvūs. Mus labai šiltai priėmė. Užkūrė rusišką pirtį, vėliau per draugų draugus suorganizuodavo transportą, mums valgyti gamindavo. Virė avižinę košę su kondensuotu pienu, grikių košę su konservais, žuvienę, vištienos sriubą. Mums nereikėjo jokių restoranų. Dar niekuomet nebuvau valgiusi tokių skanių košių”, – pasakojo S.Šarkutė.
Ekspedicijos dalyviai aplankė Centriniame Chazane tebegyvenančias 4 lietuvių tremtinių šeimas. „Vieną senuką lankėme ligoninėje. Tokio žmogaus dar gyvenime nebuvau sutikusi. Su pasididžiavimu galiu sakyti, kad esu su juo pažįstama. Jis – buvęs politinis kalinys, įdarbintas sodrinti radioaktyvų radį. Tai labai paveikė jo sveikatą. Mus pasitiko mažutis žmogus, pasirėmęs ant didžiulių storų ramentų, storais akiniais. Jis prastai girdi, bandė skaityti iš lūpų, bet jam būdavo nepatogu perklausti, jei ko nors neišgirsdavo. Jis kalbėjo labai švariai lietuviškai. Klausėme, kaip sugebėjo nepamiršti. Pasirodo, jis turi vieną vienintelę lietuvišką maldaknygę ir ją dažnai skaito”, – su susižavėjimu kalbėjo S.Šarkutė.
Viešbutis sukėlė šoką
Ekspedicijos dalyviai miegodavo palapinėse, viešbučiuose. Zimoje viešbutis buvo įkurtas ketvirtame namo aukšte. Namas senas, aptriušęs, bet toks viešbutis ten jau buvo vadinamas gana padoriu. „Jame mes patyrėme kultūrinį šoką. Koridoriuje sumestos nenaudojamos lovos, kambariuose lovos – geležinės, spyruoklės – išsitampiusios. Sunkesni vaikinai, miegodami ant šono, siekdavo grindis. Čiužiniai – neaišku kokios spalvos. Antrą naktį mane kažkokie vabalai, juose gyvenantys, vis kandžiojo, nors miegojau miegmaišyje. Stalas – rašomasis, stalčiai ištraukti, o paviršius kažkuo sulaistytas, dėmėtas, limpantis. Dušai – bendri visam aukštui, bet tik vienas čiaupas veikė. Šilto vandens sulaukdavau tik po pusvalandžio. „Gyvatukai” naktimis nešildavo, todėl visur būdavo šalta ir drėgna. Batai, kurie sušlapo antrą kelionės dieną, taip ir neišdžiūvo, kol grįžome namo”, – pasakojo S.Šarkutė.
Netrukus kelionės vadovai jaunuoliams nupirko po ilgus guminius batus. Merginoms jie taip patiko, kad juos avėjo beveik visur. Prieš ekspediciją visi jos dalyviai gavo būtinų daiktų sąrašą. „Aš beveik nieko neturėjau. Puikiausias pirkinys – kepurė su tinkleliu ir neperšlampamas kostiumas”, – kalbėjo studentė.
Jos kuprinė svėrė apie 19 kilogramų, kitų – dar daugiau. Į žygius keliauninkai išsirengdavo apie 7-8 val. ryto. Kapines tvarkydavo po 6-7 valandas. Kartą kelionė iki kapinių truko daugiau kaip 5 valandas.
Dar trys ekspedicijos
Paskutinę dieną Sibire jaunimas praleido prie Baikalo ežero. G.Alekna grupę vedė kalnų keliu palei skardį. „Jei paslystum, nugarmėtum 150 metrų žemyn. Bet ten buvo rojus. Į kalną kopiau labai lengvai. O atsisėdus pievelėje nebuvo erkių – joms oras per šaltas”, – pasakojo S.Šarkutė.
Šią vasarą bus surengtos dar trys ekspedicijos: į Krasnojarską, Komijos, Tomsko, Permės bei Tiumenės sritis. Visa tai organizuojama praėjus 65 metams po tūkstančiams lietuvių lemtingų 1941 metų birželio 14-osios, kai buvo imti tremti į atšiaurias Rusijos glūdumas.
Vykti į Sibirą buvo pareiškę norą beveik tūkstantis jaunų žmonių. Tačiau pagal motyvaciją, patriotizmo suvokimą buvo atrinkta tik keliolika. Jų įspūdžiai ir nuotraukos bus pateikiamos jau veikiančiame tinklalapyje www.misijasibiras.lt, vėliau planuojama išleisti kompaktinę plokštelę, rengti parodas.
Per sovietų okupaciją iš Lietuvos buvo ištremta apie 150 tūkst. žmonių, nemažai jų žuvo tremtyje nuo bado ir nežmoniškų gyvenimo sąlygų.
Manoma, kad dėl 50 metų trukusios sovietinės okupacijos per trėmimus, egzekucijas, kalėjimus, rezistentų žudynes, priverstinę emigraciją ir žuvusiųjų nepagimdytus vaikus Lietuva neteko beveik milijono savo piliečių.