Įsivaizduokime gyvenimą šalyje, kuri turi 3 prezidentus, 13 ministrų-pirmininkų, 180 ministrų ir 760 parlamentarų.
Šalyje oficialiai kalbama trimis kalbomis, rašoma dviem raidynais, portretai ant banknotų pritaikyti įvairiems politiniams ir religiniams skoniams, ir visa tai „suvalgo” daugiau kaip pusę šalies bendrojo vidaus produkto.
Ta šalis visai netoli, netgi Europoje. Ji vadinasi Bosnija ir Hercegovina.
Tikriausiai visi žino, kodėl ji taip keistai sukonstruota. Prieš daugiau kaip dešimt metų pabaigti vadinamąjį Bosnijos karą buvo galima tik išskirsčius musulmonus, stačiatikius ir katalikus po atskirus administracinius „kambariukus”. Idant visi būtų lygūs. Taip ir pridygo ministrų ir parlamentarų, atstovaujančių įvairias etnopolitines konfigūracijas. Šalyje nėra normalių piliečių, normalių šalies patriotų, yra tik etninių grupių atstovai.
Praėjusį trečiadienį Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, raginančią kuo greičiau reformuoti šalies konstitucinę sąrangą. Kitais žodžiais kalbant, Bosnija ir Hercegovina turėtų tapti normalia valstybe, kurioje gyvena ne etninės grupės, bet piliečiai, valstybe su normaliu parlamentu, vyriausybe ir europinėmis aspiracijomis.
Svarbiausia tai, kad rezoliucijai labiausiai prieštaravo pačios Bosnijos ir Hercegovinos atstovai, prašę jos nesvarstyti ir „laikinai” palikti, kaip yra. Jie tiesiog šantažavo asamblėją, gąsdindami, kad jei bandysime trinti etnines linijas, vėl kils karas, o karo Europoje niekas nenori. Jei nenori, turi paisyti visų balkaniškų kaprizų, leisti jiems puikiai gyventi korumpuotose, tačiau tarptautinės bendrijos išlaikomose kvazi valstybėlėse, kurių lyderiukai savo netoleranciją kaimynų atžvilgiu laiko tautinio identiteto dalimi. Esama tvarka leidžia slėpti karo nusikaltėlius, palaikyti šešėlinę ekonomiką ir, galbūt svarbiausia, palaikyti visą neeuropietišką ir brangiai kainuojantį administravimą.
Daytono taikos sutarties architektų nuomone, turėjo pakakti metų kitų, kad žmonės atsipeikėtų, pabėgėliai grįžtų namo ir kiltų noras kurti, o ne griauti. Laikinumas tęsiasi jau dešimt metų, jei šiandien paliksime „kaip yra”, tęsis dar keturis metus, nes spalio 1 dieną įvyksiantys rinkimai tik pratęs valdžios organizacinę struktūrą dar vienai kadencijai.
Europos politikai, žinia, nesvetimas noras ne veikti, o tikėtis, kad viskas kaip nors savaime įvyks. Tačiau šį kartą kantrybės taurė, matyt, persipildė. Jau pabodo mokėti už tai, kad šie žmonės nenori taikytis ir politiškai spekuliuoja savo unikalia etnine sudėtimi.
Tai ne vienintelė problema. Serbai nepateisino vilčių – nusikaltėliai tebegyvena laisvi, o Kosovo klausimo sprendimas, regis, niekam regione nereikalingas. Net pačiam Kosovui. Kroatų kelias į Europą kur kas sunkesnis už jų vadovų optimistinius pažadus, Albanijoje tebeklesti korupcija ir vaikų, kaip darbo jėgos, naudojimas. Vidurio Europa su Baltijos šalimis jau seniai Vakaruose, o Balkanai vis dar ta pati didžioji Europos problema, sėkmingai išnaudojanti savo interesams šiuolaikinės Europos fobijas.
Europos viltys, kad po Šaltojo karo viskas turi spręstis savaime, o Amerika tik be reikalo kišasi į politiką, sprogsta kaip muilo burbulėlis. Bosnijos karą baigė tie patys amerikiečiai, tada pasiūlę radikaliai keisti situaciją, o ne laukti. Europos Tarybos šalių parlamentarai šį kartą irgi siūlo keisti situaciją. Elgiasi beveik amerikietiškai. Visi žino, kad jų balsas – ne įstatymas, o tik konsultacija.
Laimei, tik konsultacija, ar deja, tik…