Kiekvienas turi savąją laimingo gyvenimo viziją, kurioje neretai yra ir šeima.
Kai mintimis grįžtame į vaikystę, regime save žaidžiančius šeimą. Joje būtinai turėjo būti tėtis, mama ir vaikai. Ar šiandien vis dar trokštame to paties? Ar tokios vertybės, kaip šeima, ištikimybė, įsipareigojimų laikymasis vis dar svarbios emancipacijos ir karjeros kulto laikais?
Tikriausiai – taip. Juk dažnai poros, mininčios auksines vestuves, šventė tampa gera naujiena.
Šeimos modelis – tėvai
Klaipėdos psichikos sveikatos centro medicinos psichologė Ina Viršilienė sakė, kad pasirengimas vedybiniam gyvenimui prasideda jau ankstyvoje vaikystėje.
„Dažniausiai vaikas gimsta šeimoje. Čia susiformuoja jo požiūris į santuoką, santykius, priešingą lytį. Jei vaikui nuolat tenka girdėti, kaip tėvas gailisi vedęs arba kaip gimdytojai peikia vienas kito tėvus, jis neretai nesiveržia greitai tuoktis. Kitaip tariant, žmogus gauna šeimos modelį. Jei jis užaugo nedarnioje šeimoje, tikimybė, kad jis sugebės teisingai sumodeliuoti santykius, žymiai sumažėja”, – teigė I.Viršilienė.
Jei vaikas namuose mato šunį ir katę (tėvus), kurie nuolat pešasi, jis, sukūręs savo šeimą, eina klaidų ir eksperimentų keliu.
Toks žmogus neturi pavyzdžio, kaip spręsti konfliktą, kaip ieškoti sprendimų, kaip kalbėtis.
Todėl griežti pareiškimai, kad neva mano šeimoje taip nebus ir aš taip nedarysiu, psichologei kelia abejonių. Juk daugybė dalykų padaroma nė nesusimąstant, nes reakcijos, požiūriai, nuostatos jau yra paveldėti. Todėl viską daryti teisingai ne visada pavyksta.
Trisdešimtmečiai skiriasi
Poreikis kurti šeimą atsiranda įžengus į trečiąją dešimtį.
Tuomet, pasak I.Viršilienės, vadovaujamasi jausmais ir ieškoma teisingo pasirinkimo.
„Šeima – visuomenės ląstelė. Ji svarbi, nes tradiciškai egzistuoja nuo senų senovės. Santuoka svarbi asmenybės brandai, būtent šeimoje atskleidi save kaip asmenybę. Šeima galima tobulinti save, pažinti kitus, auginti vaikus. Ji suteikia stabilumo, saugumo – to, ko žmogus ieško sulaukęs maždaug dvidešimties metų. 20 – 24 metų žmonės yra linkę kurti šeimas. Ar jie yra tam pasirengę, kitas klausimas”, – svarstė I.Viršilienė.
Sulaukus trisdešimties metų, iškyla identiteto problema.
Tuomet žmogus pasitikrina 20-ųjų metų pasirinkimą – specialybės, darbo, sutuoktinio. Ir klausiama savęs: „Ar tai yra tai, ko aš noriu, gal man reikia kažko kito?”
Tokio amžiaus moterys labiau linkusios keistis. Jos gilinasi, stengiasi save suprasti. Tai savojo „aš”, savo siekių, nepriklausomybės pajautimas.
Todėl būtent trisdešimtmečiai labai dažnai skiriasi.
Meilės nepakanka
Įkopus į penktąją dešimtį, atsiranda ramybė.
Tokio amžiaus žmonės yra daug pasiekę, atradę save.
Moteris į viską žvelgia ramiau. Ji jau turi patirties, suvokia, kokia yra ir kokia bus iki gyvenimo pabaigos. Tai – brandos laikas.
Tačiau dažna 40 – 45 metų moteris dar turi dešimtmetės entuziazmo, valiūkiškumo.
Šio amžiaus moterys (ir vyrai) dažnai imasi to, ko galbūt negalėjo sau leisti anksčiau. Jie ima vaikščioti į pasimatymus, šoka iki ryto, atsiduoda mėgstamai veiklai.
Psichologė I.Viršilienė pabrėžė, kad vien meilės sėkmingai santuokai nepakanka. Santykiai, paremti bendru požiūriu ir nuostatomis, yra kur kas patvaresni nei tie, kurių pagrindas – tik jausmai.
„Meilė – tai asmenybės vertybė. Šeimai ji svarbi, bet būtent šeimoje ji įgyja gilesnę prasmę”, – teigė psichologė.
Jos manymu, aistros, kuri įsižiebia santykių pradžioje, pakanka vos keliems mėnesiams. Geriausiu atveju – keleriems metams. Paskui aistra perauga į pasitikėjimą, artumą, vienas kito pajautimą. Tai irgi meilė, bet jau kitokia.
„Kita vertus, draugystės be aistros turbūt nebūna. Juk visada yra pradinė fazė, kada įsimyli žmogų. Įsimyli jo plaukus, jo kvapą, jo išvaizdą, figūrą, rankas. Žodžiu, viską, bet ne asmenybę. Vėliau, kai pereinama į gilesnį pažinimą, atsiranda dvasinis ryšys, gebėjimas būti kartu. Aistra nebūtinai išblėsta”, – tvirtino I.Viršilienė.
Pagyventi „susimetus” – naudinga
Psichologė abejojo, kad yra žmonių, nesutvertų šeimai.
„Tai labai individualu. Dvidešimtmečiai, kurie renkasi, sako, kad šeima kol kas nėra aktuali, kad reikia neva siekti karjeros, pakeliauti. Kai sukanka trisdešimt, dažnai sustojama ir priimamas visai priešingas sprendimas. Pavyzdžiui, moteris, iki tol sėkmingai rašiusi mokslinius darbus, ima ir nusprendžia gimdyti vaikus. Žmogus tiesiog subręsta permainoms, permąsto savo vertybes ir keičia gyvenimą”, – aiškino I.Viršilienė.
Anot jos, žmogui visada norisi artimų santykių.
Paklausta, kodėl vyrai linkę vengti įsipareigojimų, psichologė nurodė vieną priežastį – vyrai bręsta vėliau.
Jei moterys būsimą sutuoktinį renkasi sulaukusios dvidešimties, vyrai yra pasirengę permainoms, kai sulaukia 26 – 27 metų.
Moterų ir vyrų fiziologinė bei psichologinė branda skiriasi.
Pagyventi prieš vedybas kartu, anot I.Viršilienės, naudinga.
Tai suteikia informacijos apie išrinktąjį. „Pamatai, koks jis buityje, kokie jo įpročiai. Tačiau vedybinio gyvenimo be santuokos nepajusi. Labai svarbus ir visuomenės požiūris. Juk į susituokusius žvelgiama su didesne pagarba nei į „susimetusius”, – pabrėžė psichologė.
I.Viršilienė patarė šeimą kurti tuomet, kai pajunti norą, kai jautiesi subrendęs tokiam žingsniui.
Anot jos, svarbu nepamiršti pamatinių vertybių, tokių kaip ištikimybė, atsakomybė, įsipareigojimų laikymasis, pagarba, moralė.
Tai nėra tik žodžiai, jų reikšmę kiekvienas turi atrasti savyje. „Būtina apsvarstyti, ką esi pasiryžęs duoti kitam žmogui ir ką norėtum gauti”, – linkėdama laimės šeimoje patarė psichologė I.Viršilienė.