Senovės graikų istorikas, Sokrato mokinys Ksenofontas tvirtino, jog kilmingi šunys skiriasi nuo kitų paprastų veislių ne tik kūno grakštumu, bet ir gamtos fone nepaprastai gražiai išryškėjančiu savo kailio puošnumu, protingumu. Visi šie apibūdinimai tinka ir dalmatinams.
Dalmatijos gyvūnai
Neaišku, ar Ksenofontas žinojo apie kilmingų šunų – dalmatinų – veislę.
Tokie šunys buvo laikomi didikų rūmuose. Jie buvo gerbiami už draugiškumą, patikimumą namuose, nors niekada nebuvo rišami prie pavadėlio ar grandinės.
Kasinėjant senųjų miestų liekanas, dažnai randamos dėmėtų šunų molinės figūrėlės, bareljefai, vaizduojantys medžioklę su tokiais šunimis.
Tos figūrėlės labai primena ir šiandien gyvenančių ilgakojų, baltą kailį „papuošusių” chaotiškai išmėtytais juodais lopiniais, dalmatinų veislę. Tačiau įdomus tas faktas, kad tokios figūrėlės randamos tik prie labai senų 4 -1 tūkstančio metų iki m.e. liekanų.
O pradedant pirmuoju praėjusio amžiaus šimtmečiu, dalmatinų nei piešiniuose, nei lipdiniuose, nei paminėtų kokiuose rašytiniuose dokumentuose aptikti netenka net iki XIII amžiaus. Kodėl? Nežinia.
Tik 1253 metais olandų keliautojas savo užrašuose pagaliau mini išvaizdžius šunis, atitinkančius dalmatinų išvaizdą, aptiktus Dalmatijoje – Vengrijos provincijoje.
Vis dar gyva versija, jog šie gyvūnai ir savo pavadinimą gavo nuo šios vietovės.
Tačiau dėl veislės pavadinimo yra ir kita versija.
Serbų poetas Jurijus Dalmatinas pagarsėjo tuo, kad išvertė į slavų kalbą Bibliją ir už tai iš kilmingos grafienės Aleni Lomnis gavo dovanų kelis nepaprastos išvaizdos šunis.
Dėkodamas už dovaną, laiške grafienei poetas rašė: „Susidomėjimas mano šunimis didelis visoje Serbijoje. Juos net vadina mano pavarde – dalmatin”.
Tačiau iš kur kilusi pati šių šunų veislė, nėra žinoma. Viena legenda byloja, kad jie atkeliavo iš Indijos kartu su čigonais.
Jie minimi ir šios šalies epe. Aristotelis dalmatinus vadino tigriniais šunimis, nors iš tikrųjų jų kailis primena ne tigrą, o leopardą.
Tačiau Europoje daugiau yra manančių, kad tokie šunys atkeliavo su užkariautojais romėnais. O iš kur atsirado pas juos – vėl mįslė.
Karietų palydovai
Šiaip ar taip, dalmatinai, kaip gražūs, draugiški ir naudingi šunys, greitai užkariavo europiečių simpatijas ir paplito visame žemyne. Paskui pasiekė ir Ameriką. Ne visur jie išsaugojo savo seną, europietišką veislės pavadinimą. Pavyzdžiui, Anglijoje jie buvo vadinami karietų palydovais.
Dalmatinų šeimininkai greitai pastebėjo gerąsias šių šunų savybes: jiems galima drąsiai patikėti saugoti namus, jie lengvai išmoksta komandas, paliepimus, mielai bendrauja šeimose su vaikais, juos saugo, gina. Taip pat seniai pastebėta, kad jie noriai draugauja su arkliais.
Kadangi šie gyvūnai dar ir greiti, ištvermingi, netrukus atsirado mada (ypač Anglijoje), kad jie lydėtų didikų karietas, kaip iškilmingumo, didingumo simbolis.
Bėgdavo jie visai šalia kinkinio, kone po arklio kojomis, saugodami kelyje savo šeimininkus nuo pavojingų užpuolikų. Tuo laikmečiu sutikti karietą, kurią lydi 2 – 3 dalmatinai, buvo įprasta.
Kadangi šie šunys lengvai pasiduoda dresuojami, nemėgsta rietynių (gal dėl to ir laikomi kilmingais), juos pamėgo ne tik didikai, bet ir paprasti žmonės, ypač keliaujantys cirkininkai.
Žinoma, dalmatinai, kaip prabangos simbolis, visuomet brangiai kainuodavo (ir tebekainuoja).
Beje, kai kur jie dar vadinami arlekinais.
Šuo – gaisrininkas
XIX a. pradžioje patekę į Ameriką, dalmatinai greitai užkariavo šios šalies prezidento Džordžo Vašingtono simpatijas.
Čia jie pasižymėjo dar vienoje srityje, atlikdami svarbias pareigas: šie šunys buvo mokomi galvotrūkčiais šuoliuoti gaisrininkų ekipažo priekyje, gainioti į šalis užsižiopsojusius ir taip atlaisvinti kelią gaisrininkų kinkiniui.
Atvykę į gaisro vietą, dalmatinai drausmingai sėdėdavo nuošalyje, stengdamiesi nesipainioti po kojų, lyg suprasdami žmonių darbo skubotumą ir svarbą.
Labiausiai šioje tarnyboje pasižymėjusiems dalmatinams būdavo net skiriami apdovanojimai – specialūs antkakliai su gaisrininko šalmo ženklu.
Vėliau, pasirodžius gaisrinėms mašinoms, dalmatinai jų jau nelydėdavo.
Matyt, arklių prakaito kvapas jiems buvo kur kas patrauklesnis nei benzino dūmai. Tačiau Amerikos gaisrininkai irgi pamėgo šiuos greitus, pareigingus šunis. Prie gaisrinių čia ir šiandien galima pamatyti dalmatinus. Tai senos geros žmonių ir gyvūnų draugystės ženklas.
Karo tarnyba
Atsirado darbo dalmatinams ir II pasaulinio karo metais.
Jie pasižymėjo kaip puikūs sargybiniai, saugotojai. Šie šunys sėkmingai atrasdavo po bombardavimų griuvėsiuose užverstus žmones, nunešdavo Raudonajam Kryžiui žinias apie sužeistuosius.
Vienas dalmatinas karo metu net pelnė valstybinį apdovanojimą. Kartu su savo šeimininku amerikiečių pilotu jis įvykdė net 38 skrydžius virš Vokietijos teritorijos ir net buvo kartą sužeistas.
Tačiau pats didžiausias dalmatinų „pikas” atėjo 1956 metais, kai anglų rašytoja Dodi Smit išleido knygą pavadinimu „101 dalmatinas”, kuri iš karto tapo bestseleriu.
Po kelerių metų pasirodė V.Disnėjaus studijos to paties pavadinimo animacinis filmas, taip sužadinęs dar didesnį žmonių susidomėjimą šiais puikiais gyvūnais, kad amerikiečių „Dalmatinų klubas” net buvo priverstas savo narių prašyti kiek pristabdyti šių šunų veisimą.
Ir šiandien dalmatinai, kur beaugtų, visur yra žmonių mylimi dėl jų gražumo, meilumo, mokėjimo draugauti su suaugusiais ir vaikais, patikimumo saugant šeimos turtą.
Jei yra galimybė įsigyti šios veislės šunį, ja pasinaudoja dažnas šeimininkas.