Jau aštuntą kartą rengiamą „Sugrįžimų” festivalį trečiadienį Valstybinėje filharmonijoje vainikavo pasaulyje garsaus tenoro Sergejaus Larino ir soprano Lilijos Deksnytės-Larinos koncertas
Šiemet kovo 9 dieną penkiasdešimtmetį paminėjęs dainininkas buvo itin šiltai sutiktas Vilniaus publikos ir ne kartą dainavo bisui, o koncerto pabaigoje kartu su žmona – ir lietuviškai.
Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė Liucija Stulgienė po koncerto džiaugėsi, kad nieko gražesnio „Sugrįžimų” festivalyje nėra buvę. Jau septyniolika metų Bratislavoje gyvenantis ir garsiausiose pasaulio scenose dainuojantis Sergejus Larinas ne tik rado laiko atvykti į Lietuvą, bet kartu su žmona Lilija Deksnyte-Larina parengė koncertui specialią programą, o gautas lėšas skyrė prie Stasio Vainiūno namų įkurtai neįgaliųjų vaikų menų svetainei.
Svarbu sielos kontaktas
„Esu rusų kultūros žmogus ir savo vidaus nepakeisiu, kiekviena ląstelė priklauso rusų dvasiai, bet kaip artistas esu gimęs Lietuvoje, čia mokiausi, ir mano gyvenimas buvo susietas su Lietuva. Atrodytų, ne tiek daug gyvenau Lietuvoje, bet tie vienuolika metų tęsis iki paskutinės mano akimirkos, nes tikrai priklausau jau šiai žemei”, – LŽ sakė maestro Larinas.
„Ši tradicija yra tiesiog geniali, – apie „Sugrįžimų” festivalį kalbėjo Deksnytė-Larina. – Turime progą sugrįžti, padainuoti, pamuzikuoti, susitikti su draugais, su žiūrovais, kuriuos mylime, gerbiame ir kurie, tikimės, gerbia mus. Meilę pajutome užvakar per koncertą. Tie, kurie palieka Lietuvą, širdyje vis tiek lieka su ja bet kuriuo atveju. Kiek susitinkame su tais, kurie yra išvykę iš Lietuvos, niekas nekalba apie ją kaip apie pamirštą šalį. Ji vis vien yra pirma”.
Vilniuje gimusios solistės čia dar laukia brolio šeima, trys dukterėčios. Maestro Larinas gimė Daugpilyje. Kai jam buvo vienuolika metų, šeima iš Latvijos persikėlė į Nižnij Novgorodą. Ten ir dabar gyvena jo mama. Baigęs prancūzų filologijos studijas, atvažiavo į Vilnių, nes norėjo būtent pas profesorių Virgilijų Noreiką dabartinėje Muzikos ir teatro akademijoje mokytis dainavimo. 1981 metais Alfredo vaidmeniu debiutavo Operos ir baleto teatro scenoje.
„Ne visada reikia būti geografiškai susijusiam su kuria nors šalimi, svarbu turėti kontaktą savo sieloje. Esu laimingas, kad Lietuvoje mane priima ir myli kaip savą. Didžiuojuosi, jog esu rusų kultūros žmogus, bet kartu nepaprastai džiaugiuosi, kad esu ir lietuvių kultūros atstovas. Joms abiem pasaulyje ir atstovauju. Apie tai atvirai bus parašyta ir knygoje, kuri turėtų pasirodyti kitąmet”, – kalbėjo solistas.
Iš gyvenimo Slovakijoje
Bratislavoje Larinų šeima nesijaučia kaip savo namuose. Vadina laikinais, tik fiziniais namais, nors turi ir gerų draugų. Kai 1989 metais atvyko į Slovakiją, nors Deksnytė-Larina metus ir neturėjo darbo, gyvenimas ten, palyginti su buvusios Sovietų Sąjungos šalimis, buvo kur kas geresnis. Dabar svarstyklės nusvertų Lietuvos naudai. Nors Bratislava gražėja, miestui tvarkyti, restauruoti skiriama daug lėšų, Vilnius vis tiek gražesnis.
Deksnytė-Larina atkreipė dėmesį ir į kitokį šalies temperamentą bei itin nemalonų žmonių bruožą – akivaizdžiai matomą pavydą. Nors daug žmonių nuoširdžiai išgyveno dėl jos vyrą užklupusios ligos prieš dvejus metus ir laikė kumščius, kad jis pasveiktų, kartu netrūko visokiausių kalbų, kurioms atlaikyti reikėjo stiprių nervų.
Slovakijos nacionalinio operos teatro solistai pasigedo ten operą mėgstančios publikos ir nemaloniai prisiminė kelionių agentūros iš Austrijos atvežamus žiūrovus, iš kurių gal tik keli tikrai domisi šiuo žanru. Nors dažnai priklauso nuo spektaklių, nes į kai kuriuos susirenka tokia publika, kad būna tikra šventė. Blogiausia publika visada būna per premjeras, nes operos gerbėjai paprastai nepajėgia nusipirkti brangių bilietų, taigi ateina tie, kurių geresnės finansinės galimybės, tačiau bent šiais laikais tokie nebūtinai domisi sudėtingu operos žanru.
Larinas prisipažino, kad nė karto per visą karjerą nebuvo Slovakijos televizijoje, nors dėmesio jam jau spėjo parodyti ir Prancūzijos, ir kitų šalių televizijos. Slovakijoje dabar nepaprastai populiarūs realybės šou, ir pašnekovai sakė neprisimeną, kada bent per kurį nors kanalą buvo rodomas rimtosios muzikos koncertas ar jo fragmentai.
„De jure visi pripažįsta mano vardą ir žino, ką darau, tačiau de facto šito nėra. Pavyzdžiui, per visus darbo teatre metus man nė karto nebuvo pasiūlytas solinis koncertas, – apie savo padėtį Slovakijoje kalbėjo garsus pasaulyje solistas. – Dabar gal nebe tokia aštri problema, kad jie turi savo garsų tenorą Peterą Dvorskį, nacionalinį herojų. Negaliu pasakyti, jog buvau ar esu jo šešėlyje, esu atvažiavęs žmogus ir nieko bendro su Peteru neturiu, tačiau visiems per daugelį metų, nes jis turėjo garbingą ir ilgą artistinę karjerą, buvo įkalta į galvas, kad nieko, išskyrus Dvorskį, daugiau nėra”.
Vis dėlto Larinai lieka gyventi Bratislavoje. Arčiau Viena, Europos kultūros centras. Be to, jau įprato prie tenykščio gyvenimo. Ir trečia priežastis būtų solisto sveikatos reikalai, nes Bratislavoje jis turi labai gerą gydytoją.
Reta išimtis
Maestro Larinas daugiausia koncertuoja užsienyje, Deksnytė-Larina – Slovakijoje, tad bendras jų koncertas, koks buvo surengtas Vilniuje, – reta išimtis. Vis dėlto pagrindinė dainininko veikla yra ne koncertinė, o operinė. Larinas dainuoja visuose žymiausiuose Europos ir Amerikos teatruose, yra sukūręs pagrindines klasikinių operų tenorų partijas. Kaip artimiausią pašnekovas išskyrė Paryžiaus Bastilijos teatrą, o iš vaidmenų, kuriuos dar labai norėtų dainuoti, paminėjo Lohengriną, nes ir metai, ir balsas leistų tai padaryti. Nors prisipažino nesąs didelis Richardo Wagnerio žinovas, jo operinis pasaulis yra labiau Giuseppe’s Verdi ir Giacomo Puccini krypties. Didelės, romantinės operos. Norėtų dar Trubadūrą dainuoti, nes dar neteko, nors nemažai Verdi dainavo. Otelą, daugelio tenorų svajonę, jau dainavo, bet jei pasitaikytų proga, mielai dar dainuotų, nes labai įdomūs sudėtingi psichologiniai charakteriai.