Juokas ir ašaros žengia greta. Jei vieną minutę kvatojiesi, tai kitą – verki.
Tokia žmogiškoji lemtis neaplenkia ir politikų gyvenimo.
Pastarajame miesto tarybos posėdyje irgi atsitiko tai, ko niekas negalėjo nuspėti. Kolegą Ramūną Vyžintą jau ne pirmą kartą pavadinę bibliotekininkės sūnumi politikai, pasirodo, juokavo ne visai deramu laiku. Aišku, jie to nežinojo.
R.Vyžinto kėdė posėdžių salėje tuo metu buvo tuščia. Tik vėliau „Panevėžio rytas” sužinojo, kad šiaip jau visada aktyvus liberalcentristas tuo metu rymojo prie savo netikėtai sunkia liga susirgusios motinos.
Tik bibliotekininkės atžala žinotų
Pastarajame tarybos posėdyje buvo svarstomi bibliotekininkų atlyginimai, tiksliau – tariamasi, ar padidinti algą savivaldybės viešosios bibliotekos direktorei Aurelijai Matulevičienei.
Politikai bemaž vienbalsiai sutarė, kad negražu, kai bemaž 20 procentų jau padidinti visų paprastų bibliotekininkų atlyginimai, o direktorei – nė procento.
Paprastiems bibliotekininkams algas didino šalies Vyriausybė, o šių įstaigų vadovams gali padėti tik vietos politikai.
Kai jau buvo aišku, jog visi tarybos nariai bendru sutarimu priims teigiamą A.Matulevičienei sprendimą, socialliberalas Vidas Balakauskas netikėtai ramiu balsu tarstelėjo: „Gaila, kad nėra bibliotekininkės sūnaus Ramūno Vyžinto. Jis geriausiai žinotų, kaip tą reikalą spręsti”.
Tą pačią akimirką visi pra-trūko kvatotis.
Pasisakė kaip doras sūnus
R.Vyžintas dar ne taip seniai pats pasufleravo kolegoms, kokia jam pravardė tiktų.
Prieš gerą pusmetį buvo svarstoma, ar reikia Panevėžiui turėti savo enciklopediją. Tokią knygą buvo ketinama išleisti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga.
Ne visiems politikams patiko ši mintis, ypač tai, kad iš miesto iždo buvo ketinama imti net per 300 tūkstančių litų. Tarybos nariai manė, kad turėtų prisidėti ir verslininkai.
R.Vyžintas aktyviai pasisakė prieš enciklopedijos leidimą, nes manė, kad ji nebus populiari tarp skaitytojų ir dideli pinigai nueis kaip į balą.
„Aš kaip bibliotekininkės sūnus esu griežtai prieš tokį sumanymą”, – tada pareiškė R.Vyžintas.
Toks liberalcentristo argumentas netikėtai prajuokino visus sėdėjusius salėje. O kai kas jį įsidėjo ir į galvą – taip ir gimė šmaikšti politiko pravardė.
Po to pasitaikius gerai progai R.Vyžintas būdavo pavadinamas bibliotekininkės sūnumi.
Lemtingos kovos valandos
Ir pastarąjį tarybos posėdį niekas nieko blogo negalvojo, kai kolegą vėl pavadino naująja pravarde. Juokas ir pašmaikštavimai – tik į naudą visiems.
Tik vėliau išaiškėjo, kad R.Vyžintui tuo metu ne juokai rūpėjo. Vyrą buvo tiesiog pritrenkusi medikų ištarta 73 metų motinos ligos diagnozė, ir jis darė viską, kad tik ją išgelbėtų.
Tarybos posėdyje liberalcentristas negalėjo dalyvauti todėl, kad tuo metu buvo Kauno klinikose. Medienos verslu užsiimantis vyras jau antra savaitė priverstas pamiršti ir verslą, ir politiką, nes reikia rūpintis motinos gydymu.
„Dabar, galima sakyti, apsigyvenau Kaune, kiekvieną dieną kursuoju ten, būnu prie motinos. Šios dienos yra lemtingos – parodys, ar ji nugalės ligą, ar ne”, – aiškino R.Vyžintas.
Labai garbingas titulas
„Panevėžio ryto” klausimai apie motinos sveikatą ir linkėjimai, kad ji kuo greičiau pagytų, sugraudino politiką, jau seniai palaidojusį savo tėvą.
Pašnekovas nepyko ant kolegų dėl juokų. Jis teigė, kad tikrai neskaudina ir netikėtai gauta pravardė.
„Bibliotekininkės sūnus – tai labai garbingas titulas, – sakė R.Vyžintas ir net pajuokavo: – Tai garbingiau negu verslininko sūnus”.
Po to politikas papasakojo, kad iš tiesų jo motina dirbo vaikų namuose, o tik puse etato – bibliotekininke. Kadangi biblioteka buvo įkurta jų privataus namo antrame aukšte, tai mažas Ramūnas pusdienius leisdavo būtent tarp knygų. Ir dar su mama – kas gali būti geriau.
„Kad aš buvau pirmūnas, prisidėjo abu tėvai. Nebuvau kalikas, bet taip išeidavo”, – aiškino pašnekovas, paklaustas apie tėvų nuopelnus jį auklėjant.
Sūnus plaukioja laivu
Pajuokavus, kad jo abiem sūnums teks kur kas „prastesnis” titulas – jie bus verslininko sūnūs, politikas tik nusijuokė. Tačiau jis pasigyrė, kad du transporto ekonomikos kursus Vilniaus Gedimino technikos universitete baigęs vyresnysis sūnus Justas dabar plaukioja laivu netoli Afrikos krantų.
Žurnalistei paklausus, ar labai smarkiai tėvui reikėjo pakratyti kišenę, kad vaikas šitaip prabangiai poilsiautų, R.Vyžintas atkirto, kad yra atvirkščiai – sūnus sunkiai dirba.
Pagal kontraktą studentas dirba darbininku žvejų refrižeratoriuje, kuris per vieną reisą paruošia 5 tonas šaldytos žuvies. Vaikinas tikisi neblogai uždirbti, o ir praktika pagal specialybę jam labai į naudą. Po mėnesio darbo jis turėtų grįžti namo, o po to jau visa šeima spręs, ar jam verta dar padirbėti.
„Tačiau nerimo patiriame nemažai. Iš laivo žinutės ateina nereguliariai. Štai jau greit 10 dienų, kai nieko apie vaiką nežinome”, – pasiguodė rūpestingas tėvas.
Būsimasis aštuntokas Martynas vasaros dienas leidžia Panevėžyje, tėvų namuose.