Kondicionieriaus malonumai ir pavojai

Nors Lietuva toli gražu ne tropinių platumų valstybė, tačiau ir pas mus vis daugėja automobilių su kondicionieriais. Šiaip ar taip karštą vasaros dieną malonu vairuoti mašiną, kurios salone gaiviai vėsu.
Apskritai šiomis dienomis visus automobilius galima skirstyti į dvi kategorijas: su oro kondicionieriais ir be jų. Pirmųjų vairuotojai jaučiasi nepalyginamai komfortiškiau. Tokius automobilius (ir laiminguosius jų vairuotojus) transporto sraute nesunku atskirti: langai uždaryti, kad į saloną nesiskverbtų varginantis karštis. Antriesiems nelieka nieko kita, kaip susitaikyti su karščiu.

Žinoma, galima keikti ilgai lauktą vasarą ir kepinančią saulę, bet vargu ar nuo to bus geriau. Kai termometro stulpelis artėja prie +30C (arba net ir perkopia šią atžymą), saulės atokaitoje pastovėjusio automobilio salonas tampa tikrų tikriausia kankinimų kamera, pragaru ir dar velniai žino kuo. Tamsesne spalva dažyta mašina įkaista tiek, kad ant variklio dangčio gali kiaušinius kepti… Įsėdęs į automobilį ir pats gali pasijusti kaip verdamas kiaušinis. Sėdynės svilina, vairas įkaitęs…

Bandai įjungti ventiliatorių. Naudos lygiai nulis – iš ventiliacijos kanalų veržiasi tokio pat įkaitusio oro srautas. Atidaryti langai irgi beveik negelbsti. Greičiau važiuojant dar pūsteli gaivesnio vėjelio gūsis, o sustojus prie šviesoforo vėl iš visų pusių gaubia įkaitęs, tyžtančio asfalto kvapo prisigėręs oras.

Tad nenuostabu, kad automobilių su oro kondicionieriais ir pas mus sparčiai daugėja. Žinoma, su JAV negalime lygintis – ten bemaž devynios iš dešimties mašinų turi šios „šaldytuvus”. Ir ne tik todėl, kad išlepę amerikiečiai pripratę prie komforto visur ir visada. Didesnioji Jungtinių Valstijų teritorijos dalis driekiasi gerokai pietesnėse platumose – tad ir klimatas ten karštesnis. Amerikos statistikos departamento duomenimis, kasmet užregistruojama po kelias dešimtis įvykių, kai nuo perkaitimo, šilumos smūgio automobilio salone nukenčia žmonės. Dažniausiai nuo karščio žūsta automobilyje „trumpam” palikti vaikai. Ačiū Dievui, pas mus apie tokius įvykius dar neteko girdėti.

Čia Lietuva, čia lietūs lyja. Bet lyja irgi ne visada. Ir pusšimtį dienų per metus kondicionierius tampa tikru išsigelbėjimu. Netgi naujų automobilių pardavėjai juokauja, kad susidaro įspūdis, jog gyvename tropikų šalyje: beveik kiekvienas pirkėjas iš papildomos įrangos sąrašo renkasi oro kondicionierių (jei jo nėra standartinėje įrangoje). Šildomos sėdynės ir kiti „žiemos paketo” elementai pirkėjus domina gerokai mažiau. Ir turguje parduodant ne pirmos jaunystės automobilį, kondicionierius – neabejotinas pranašumas.

Ne tik komfortas, bet ir saugumas

Karštis – menkas malonumas. Bet jis dar ir pavojingas. Vokietijos eismo saugumo tarybos užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad aukšta temperatūra mažina vairuotojo gebėjimą susikoncentruoti, lėtėja reakcija. Tyrime netgi vartojama sąvoka „karštasis stresas”. Kaip pažymima ataskaitoje, automobilininkus vasarą veikiantis „karštasis stresas” sukelia gausų prakaitavimą, dažnesnį širdies plakimą, apsnūdimą ir, svarbiausia, dirglumą. Todėl dažnas vairuotojas tampa agresyvus, elgiasi neadekvačiai, o tai smarkiai didina eismo įvykių riziką.

Minėtos tarybos duomenimis, oro temperatūrai pakilus iki +27C, eismo įvykių padaugėja vidutiniškai 11 procentų. Temperatūrai pakilus dar keliais laipsniais (virš +30C), rizika padvigubėja – avarijų daugėja vidutiniškai 22 procentais.

Kito tyrimo metu buvo tiriama vairuotojų reakcijos priklausomybė nuo temperatūros. Pasirodo, temperatūrai automobilio salone pakilus nuo 20 iki 30 laipsnių karščio, vairuotojo reakcijos laikas ilgėja vidutiniškai 32 procentais.

Mašinoje įrengtas kondicionierius padeda išvengti ne tik šių nemalonių (ir pavojingų) simptomų. Daugeliu atvejų (ypač rudenį, pavasarį) jis užtikrina ir gerą matomumą. Mat kondicionierius vėsina ir sausina orą – todėl daug greičiau „nupučia” aprasojusius langų stiklus.

Šiek tiek istorijos

Keleivių salono oro šaldymo įtaisas buvo išrastas anksčiau, nei sukurtas kondicionierius. Netgi anksčiau, nei automobilis. 1884 metais anglų inžinierius Wiljamas Whitelis įmontavo ledų blokus po arklių traukiamu keleiviniu vagonu. Į saloną ledo atšaldytą orą pūtė ventiliatoriai, besisukantys nuo vagono ratų. Gerokai vėliau ledų blokai prie ortakių tapo ir automobilių dalimi.

Pirmas automobilis, kuriame buvo sumontuotas mums įprastas kondicionierius, buvo 1939 metų gamybos „Packard”. Norėdamas įjungti kondicionierių, šio automobilio vairuotojas turėjo užgesinti variklį ir uždėti dirželį ant kompresoriaus skriemulio. Didžiulis garintuvas buvo įmontuotas bagažinėje ir gerokai sumažino vietos bagažui. Tačiau šis įtaisas leido gamintojams pareikšti: „Pamirškite karštį šią vasarą vieninteliame pasaulyje automobilyje su oro kondicionieriumi!” 1940-1942 metais „Packard” pagamino apie 1500 automobilių su oro kondicionieriais.

1941 metais pirmuosius 300 automobilių su kondicionieriais išleido „Cadillac”. Po Antrojo pasaulinio karo šis gamintojas įvedė naujovę – kompresoriaus išjungimą. Išjungimo rankena buvo ant galinės lentynėlės. Vairuotojui užteko tiesiog persisverti ant galinės sėdynės ir patraukti rankenėlę.

1957 metais „Cadillac Eldorado Broughams” tapo pirmuoju automobiliu, kuriame oro kondicionierius buvo standartinės įrangos dalis.

1966 m. JAV jau buvo apie 3,5 milijono automobilių su oro kondicionieriais. 1986 metais šis skaičius viršijo 20 milijonų. Šiuo metu JAV daugiau kaip 80% lengvųjų automobilių yra su kondicionieriais. Europoje šis procentas gerokai mažesnis, tačiau pastaruoju metu sparčiai didėja – netgi Skandinavijos šalyse.

Kondicionieriaus priežiūra

Kondicionierius – ganėtinai įnoringas įrenginys, reikalaujantis tinkamos priežiūros. Nenuostabu, kad senesnių mašinų šeimininkai dažnokai pyksta, kad kondicionierius veikia neefektyviai. Ko ir stebėtis, jeigu N metų jam nieko nebuvo daryta.

Gamintojai rekomenduoja ne rečiau kaip kartą per metus (blogiausiu atveju – nors kartą per dvejus metus) atlikti kondicionavimo sistemos patikrą: patikrinti šaldymo skysčio lygį, pakeisti alyvą, išvalyti patį šaldymo skystį. Tačiau dažnas automobilininkas kondicionieriumi susirūpina tik tada, kai jis pradeda „streikuoti” arba iš viso nustoja veikti.

Ne vienas, atvykęs į servisą, nuoširdžiai nustemba sužinojęs, kad šaldymo skystis periodiškai turi būti išvalomas (ne tik papildomas jo lygis), jau nekalbant apie tai, kad į kondicionavimo sistemą reikia pilti ir alyvos. Dažniausiai jos ten nebebūna likę nė pėdsakų. Be alyvos sistemos detalės daug greičiau dyla, trumpėja visos kondicionavimo sistemos ilgaamžiškumas. Jei nėra atskiros tepimo sistemos, tai dar nereiškia, kad nereikalingas ir tepimas. Tiesiog alyva yra pilama į patį šaldymo skystį (panašiai kaip dvitakčiuose varikliuose – tiesiai į benziną).

Šaldymo skysčio lygis (atitinkamai ir jo slėgis sistemoje) – labai svarbus faktorius, lemiantis kondicionieriaus darbą. Per mažas slėgis – kondicionierius veikia neefektyviai, o dėl susidariusio per didelio slėgio trumpėja sistemos ilgaamžiškumas.

Apskritai, kondicionavimo sistemos garintuvas, kompresorius ir kitos detalės ganėtinai brangios. O genda dažniausiai dėl netinkamos priežiūros.

Nuo 1987 metų Europoje atsisakyta ozono sluoksnį stipriai ardančio freono R12. Vietoj jo dažniausiai naudojamas šaldiklis R134a, kuris laikomas ekologiškai nekenksmingu. Yra ir kitokių šaldiklių – R22 ir t.t.

Su kiekvienu iš jų turi būti naudojamos skirtingos alyvos. Žinoma, jei nenorite, kad „užkaltų” kompresorius. Pavyzdžiui, su R134a negalima naudoti mineralinės alyvos, nes ji netirpsta šiame mišinyje. Daugeliu atvejų nepatartina senesniuose automobiliuose naudoti R22, nes jis ardo seno tipo žarnas, pažeidžia riebokšlius.

Žodžiu, nebesigilinant į kondicionieriaus veikimo ir priežiūros plonybes, išvada būtų paprasta – patikėti tą darbą ne bet kokiam „auksarankiui meistreliui”, o rimtesniam servisui, turinčiam visą reikalingą įrangą, galinčiam identifikuoti jūsų automobilio kondicionieriuje esantį šaldiklį. Be to, modernūs kondicionierių priežiūros įrenginiai sugeba aptikti net menkiausius sistemoje esančius nesandarumus.