Ligonių teisės egzistuoja tik popieriuje

Taisomas pacientų interesus ginantis įstatymas, kurio taikymo pasekmės neretai buvo skandalingos

Vos prieš dvejus metus priimtas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas sulaukė ir ligonių, ir medikų kritikos. Pacientai piktinosi nukentėję dėl įstatymo įgyvendinimo, gydytojai jame įžvelgia nemažai spragų. Nutarta įstatymą tobulinti. Seimo Sveikatos reikalų komitetui pasiūlius, Seimo valdyba sudarė darbo grupę, kuri rengia pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą.

Diskutuos specialistai ir visuomenė

Darbo grupės pirmininkas, Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas teigė, jog Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas modernus, tačiau pralenkęs laiką ir jį būtina gerokai koreguoti.

„Rengiame paklausimus beveik pusšimčiui įvairių organizacijų, instancijų, kokias įstatymo nuostatas reikia taisyti. Pasiryžę išsamiai diskutuoti ir su specialistais, ir su visuomene, – sakė Antanas Matulas. – Dalis žmonių šį įstatymą priima ne kaip ginantį jų teises, bet kaip įžeidimą, kai gydymo įstaigoje jų paprašoma pasirašyti, kad sutinka su gydymo metodika, tyrimais ir kt. Jie nesuvokia, kam to reikia. Antra vertus, kaip apsiginti medikams, kai jie skirdami gydymą turi vadovautis patvirtintomis metodikomis, o jų Sveikatos apsaugos ministerija yra parengusi labai nedaug. Neturėdamos kitos išeities daug metodikų tvirtina pačios gydymo įstaigos, tačiau teismai tokių metodikų nepripažįsta”.

Įstatyme numatyta, kad gydytojas ligoniui turi pasiūlyti keletą gydymo metodų, vaistų, iš kurių galėtų rinktis, tačiau realybė yra kitokia. „Deja, dažnai nėra tokios galimybės rinktis, nes gydymo įstaigos nesugeba apsirūpinti moderniomis metodikomis, vaistais, – apgailestavo darbo grupės pirmininkas A.Matulas. – Kai Sveikatos apsaugos ministerija reikalauja mažinti ligonių gydymo laiką ligoninėse arba premijuoja gydymo įstaigą už anksčiau iš stacionaro išrašomą ligonį, gydytojas priverstas laviruoti ir įrodinėti pacientui, kad jis sutinka būti išrašytas anksčiau. Visuomenė tokias nuostatas priima neigiamai. Juo labiau kad sistema dar nesugeba užtikrinti gydymo tęstinumo ambulatorinėje grandyje taip, kaip priklausytų. O ir socialinė situacija neleidžia ligonio išrašyti iš stacionaro anksčiau, visiškai nepasveikusio, nes dažnai jis grįžta į tokią aplinką, kur nebus galimybių tinkamai kontroliuoti gydymą”.

Įstatymo pataisas rengiančioje Seimo valdybos sudarytoje darbo grupėje – pacientų, medikų organizacijų atstovai, Prezidento patarėja, advokatai, teisės specialistai, Sveikatos apsaugos ministerijos, Seimo Sveikatos reikalų komiteto atstovai, draudimo specialistai.

Mokymai nepadėjo

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą taikant praktikoje ne kartą kilo skandalai, kai medikai laiku nesuteikė pagalbos traumą patyrusiam paaugliui, nes nebuvo tėvų parašo, kai neleido reanimacijoje mirusios ligonės artimiesiems susipažinti su ligos istorija, nes nebuvo mirusiosios sutikimo teikti informaciją, šeimos nariams nesakė, ar jų ligoninėje gydomas per avariją nukentėjęs jų artimas žmogus. Sveikatos apsaugos ministerijos nuostata ilgą laiką nesikeitė: įstatymas geras, tik reikia jį tinkamai įgyvendinti.

Sveikatos apsaugos ministerijos vadovai tvirtino, kad sveikatos priežiūros darbuotojai turi vadovautis galiojančiais teisės aktais bei protingumo kriterijais, lanksčiai elgtis įvairiose situacijose. „Svarbiausia – paisyti paciento interesų”, – tuomet tvirtino ministras Žilvinas Padaiga.

Valdininkai teigė, kad įstatymas geras, pažangus, gina ligonių teises, o daugiausiai problemų kyla dėl perdėto gydytojų uolumo ir noro apsidrausti, o skirtingose barikadų pusėse stovintiems medikams ir pacientams trūksta informacijos.

Sveikatos apsaugos ministerija netgi surengė seriją seminarų gydymo įstaigų vadovams, gydytojams, ligonių organizacijoms. Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės medicininio audito inspekcijos specialistai aiškino įstatymo normas, jo praktinio įgyvendinimo aspektus. Tačiau po tokių seminarų dauguma medikų tvirtino, kad nepasidarė aiškiau, kaip taikyti įstatymą.

Kilo skandalai

Visuomenę papiktino, kai Radviliškio pirminės sveikatos priežiūros centre krauju plūstantis ir skausmą kenčiantis, sulaužytu nosies kaulu trylikametis Žydrūnas apie pusantros valandos nesulaukė medikų pagalbos, nes ištiktas šoko negalėjo prisiminti tėvo telefono numerio. Be tėvų parašo medikai vaiko negydė. Tai buvo padaryta tik suradus tėvą, kuris parašu turėjo patvirtinti sutinkąs, jog medikai apžiūrėtų vaiką.

Tuomet Radviliškio pirminės sveikatos priežiūros centro chirurgas nemažai parašų reikalaujantį Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymą pavadino tiesiog „durnyste”.

Kauniečiai dar neužmiršo atvejo, kai staiga mirė Lietuvos kūno kultūros akademijos docentė, buvusi sportininkė.

Jos artimieji, manydami, kad ligonę buvo galima išgelbėti, jei būtų laiku nustatyta diagnozė, norėjo susipažinti su jos gydymo Kauno 2-ojoje klinikinėje ligoninėje ir Kauno medicinos universiteto klinikose dokumentacija.

Tačiau Klinikų medikai kategoriškai pareiškė pagal įstatymą neturį teisės teikti informacijos, nes nėra mirusiosios sutikimo. Tik kilus triukšmui informacija buvo suteikta.

Kauno medicinos universiteto klinikų medikai atsisakė pasakyti sūnui, ar Klinikose gydomas iš avarijos vietos atvežtas jo tėvas. Medikai taip pat tvirtino, jog teikti informacijos neleidžia minėtas įstatymas.

Šie ir kiti atvejai liudija, kad įstatymo įgyvendinimas sukuria absurdiškas situacijas, kuriose nukenčia pacientai.

Nuklystama į kraštutinumus

Darbo grupės narė, Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė mano, kad daug įstatyme įtvirtintų pacientų teisių yra popierinės: praktiškai jomis pasinaudoti negalima. „Be to, neretai įstatymo taikymas nuklysta į kažkokius kraštutinumus”, – teigė V.Augustinienė.

Ji patvirtino, jog nemažai ligonių piktinasi, kad iš jų reikalaujama daug parašų. „Manau, kad gydytojai perlenkia, reikalaudami ligonių pasirašyti kiekvieną kartą atėjus į polikliniką gydytis, net jeigu reikia tik recepto. Visai kitas dalykas, jei prašoma pasirašyti prieš operaciją ar kitą rimtą intervenciją. Tai ligonis tikrai supras. Kitais atvejais kyla įtarimas, kad bijodami atsakomybės medikai taip bando apsidrausti. Manau, kad reikia lankstumo, o dabar įstatymo laikomasi labai aklai”, – tvirtino pacientų organizacijos vadovė V.Augustinienė.

Jos nuomone, paciento teisė į informaciją yra tik teorinė. „Apie kokią informaciją galima kalbėti, kai gydytojas neturi kada su ligoniu bendrauti, nes jis tik rašo ir rašo skubėdamas užpildyti medicininius dokumentus, – sakė V.Augustinienė.

Ji įsitikinusi, kad dabar galiojantis įstatymas yra palankus pacientams, bet trūksta poįstatyminių aktų.