Sankt Peterburgas tikisi perduoti kultūros festivalio estafetę kitiems miestams
Tai, kad daugelio Sankt Peterburgo metro keleivių rankose – detektyvai, anaiptol nereiškia, kad pasaulinės reikšmės kultūros centras iškrypo iš kurso. Tai miestas, kuriame norint patekti į prestižines studijas N.Rimskio-Korsakovo akademijoje reikia įveikti 50 pretendentų, o norint pamatyti šimto teatrų siūlomus pusšešto tūkstančio spektaklius, daugelio metų neužtektų.
Į labiausiai lankomų pasaulio miestų dešimtuką Sankt Peterburgas, žinoma, patenka dėl plačios kultūros paletės, kurioje Baltijos miestų festivalis buvo tik trumputis epizodas.
Kultūrinis karavanas be kito adreso
Iš kasmet Sankt Peterburge rengiamų kelių šimtų festivalių būtinai būna premjera – toks, kokio dar nebuvę. Taigi festivalį, subūrusį antrųjų Rusijos, Lietuvos, Estijos, Suomijos miestų atstovus, galima vadinti metų premjera.
Jos autorius teatro-festivalio „Baltijos namai” vadovas Sergejus Šubas, prieš festivalio uždarymą apibendrinamajam pašnekesiui sukvietęs Kauno, Tartu ir Turku oficialiųjų delegacijų atstovus, konstatavo, kad klausimų apie ateitį tebelieka daugiau nei atsakymų.
2011-aisiais Europos kultūros sostine pretenduojančio tapti Turku atstovai pasisiūlė priimti festivalio dalyvius Suomijoje. Būta įvairių siūlymų: kad festivalis taptų kultūriniu karavanu, keliaujančiu po Baltijos miestus, kad nekeistų adreso ir toliau kviestų į miestą prie Nevos, kad būtų rengiamas kas antrus metus, įterpiant satelitinius, bet jau mažesnius, renginius. Po įvairių diskusijų aišku tik viena, kad ir festivalio sumanytojams, ir jo svečiams teks atlikti „namų darbą” ir nulemti tolesnį festivalio kelią.
„Be jokios abejonės, tai turi likti gatvės festivalis, ne elitinis, o skirtas plačiajai publikai”, – išgrynino pačią esmę jo sumanytojas, kuriam niekada nepristinga idėjų. Jo vadovaujamas teatras – daugelio festivalių rengėjas.
Baltijos miesto gyventojai
„Visi mes gyvename vienoje – Baltijos valstybėje. Dabar vis labiau traukiuosi iš politikos į istoriją ir ne vienus metus raginu bendrai imtis Baltijos istorijos studijų”, – sakė Rusijos dūmos deputatas Vladimiras Čiurovas, aktyviai dalyvavęs visuose festivalio renginiuose.
Kol kas menamasis Baltijos miestas ne taip jau ir lengvai pasiekiamas iš taško A į tašką B. Autobusu į Sankt Peterburgą vykusiems kultūrinės delegacijos atstovams pasienyje teko praleisti po kelias valandas, o Kauno savivaldybės darbuotojams – surengti ne vieną storą aplanką dokumentų, būtinų vizoms gauti.
Tačiau visi nepatogumai pasimiršta, kai festivalis į vieną šeimą suvienija skirtingomis kalbomis kalbančiuosius. Tai patvirtino ir dar viena premjera – festivalio baigiamajame koncerte nuskambėjęs jungtinio keturių miestų choro himnas. Jame Kaunui atstovavo berniukų ir jaunuolių choras „Varpelis”.
O Kamerinio, Mažojo teatrų, šokio teatro „Aura”, Technikos kolegijos tautinių šokių kolektyvo „Pušynėlis” nariai, kiti Kauno kultūrinio „desanto” nariai jau pamažėle nešėsi daiktus į autobusus kelionei namo.
„Norėčiau padėkoti vadovams”, – dairėsi po aikštę Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Eitvydas Bajarūnas, ištikimas kauniečių sirgalius.
Ištikimi žiūrovai festivalyje buvo ir Sankt Peterburgo lietuviai, suradę dar vieną progą susitikti su tautiečiais.
Trys Lietuvos atšakos
„Gal tik graikai taip nuoširdžiai ir intensyviai bendrauja tarpusavyje kaip lietuviai”, – svarstė kauniečiams vaišių stalą dengdami Sankt Peterburgo Lietuvių kultūrinės bendrijos ir Lietuvių nacionalinės-kultūrinės autonomijos nariai.
Apie 200 kv. m patalpose buriasi ir Sankt Peterburgo lietuvių jaunimo bendrija, ir verslo klubo nariai.
„Lietuvių čia trys šakos: emigrantų vaikai, meilės tremtiniai ir po mokslų likusieji”, – vardija Vanda Kazanskienė, Sankt Peterburgo valstybinio universiteto docentė, lietuviškų studijų universitetiniu lygiu iniciatorė.
„Mūsų, lietuvių, pareiga pagarsinti tas vietas, iš kurių esame išėję. Kaunas Peterburgui yra davęs daug garbingų žmonių”, – sako Lietuvių kultūrinės bendrijos ir Lietuvių nacionalinės-kultūrinės autonomijos Sankt Peterburge prezidentas Gintautas Želvys. Jis, N.Rimskio-Korsakovo konservatorijos prorektorius, didžiuojasi, kad lietuviai Sankt Peterburge yra įkopę į profesines aukštumas.
Graži dedikacija lietuvybės Sankt Peterburge puoselėtojams – Vytauto Domaševičiaus ir Juozo Matonio sukurtas filmas „Peterburgo lietuviai”. Tai metraštis apie tuos, kurie, perėmę geriausias Sankt Peterburgo savybes, vis tiek liko tikri lietuviai.