Pirmosios operos buffa pagrindinė veikėja Žemaitkiemyje viliojo ne tik savo poną
Birželio 25-oji Lietuvoje ne itin palanki diena spektakliams. Po Joninių laužų išvargę žmonės lyg ir turėtų poilsiauti. Tačiau ši taisyklė negalioja Pažaislio festivalio lankytojams. Pamatyti galantiškos epochos intermediją „Tarnaitė ponia” į Žemaitkiemio kluoną publika plūdo iš atokiausių miesto kampelių – dvaras buvo pilnutėlis.
Visada sulaukia pasisekimo
Kas gi šiandien prisimena Dž.B.Pergolezi rimtąją operą „Išdidusis kalinys”, 1733 m. rodytą Neapolio aukštuomenei? Beveik niekas. O tai, ką sukūrė kompozitorius didžiosios operos intarpams, vaidinamiems per pertraukas, jau beveik 300 metų vilioja Europos kamerinių teatrų publiką ir visad sulaukia pasisekimo. Intermedija „Tarnaitė ponia” tapo ne tik pirmąja linksmąja opera muzikos istorijoje, bet ir sektinu pavyzdžiu V.A.Mocarto, Dž. Rosinio, G.Donicečio analogiško žanro veikalams, kurie tarsi nukėlė „karališkąją operą” nuo garbės pjedestalo, priartino šį žanrą prie paprastų žmonių poreikių.
Kuo taip vilioja publiką tarnaitės Serpinos meilės istorija? Visų pirma savo paprastumu, aiškumu, glaustumu, dailiomis arijomis, duetais, nesudėtinga orkestro partija. Tačiau šiame nepretenzingame paprastume slypi ir tam tikri pavojai: negabūs, pasipūtę, o dar blogiau, vulgarūs artistai nūdienos laikais gali šį spektaklį visiškai sugadinti, paversti jį bulvariniu niekalu. Laimė, šįsyk taip tikrai neatsitiko. Režisierius Nerijus Petrokas, sukūręs saikingai modernią spektaklio režisūrą, nepažeidė rokokinio veikalo stiliaus, o modernūs ir labai paprasti artistų drabužiai skatino aliuzijas į šias dienas. Didžiausias pastatymo dėmesys visgi buvo sutelktas į muziką.
Orkestrantai ne tik grojo, bet ir vaidino
Ypač puikiai griežė Lietuvos kamerinis orkestras (žinoma, tokio lygio kolektyvui tai nebuvo sunkus uždavinys). Šįsyk orkestrantai ne tik grojo, bet ir šiek tiek vaidino, stengėsi nelikti abejingi žavingos tarnaitės vilionėms: kas rankeles pabučiuodavo, kas meilės uogų paragaudavo, kas apkabindavo ir į žanduką pakštelėdavo. Apmaudu, kad taip puikiai griežiantis kolektyvas jau dveji metai neturi savo vyriausiojo dirigento. Po visiems žinomų „skyrybų” su prof. Sauliumi Sondeckiu, kolektyvui vis žadamas labai žymus užsienietis, matyt, kažkur pasimetė netoli Lietuvos sienų.
Daugeliui labai patiko turtuolio Uberto vaidmenį atlikęs Ignas Misiūra. Nieko nuostabaus – gražaus žemo vyriško balso savininkas yra nepaprastai muzikalus atlikėjas ir vaidybiškai itin paslankus. Daugiausiai kamerinių ir oratorinių veikalų šiuo metu atliekantis I.Misiūra turi nemažą patirtį ir kaip operos atlikėjas (prieš keletą metų Pažaislio festivalyje jis sukūrė pagrindinį vaidmenį H.Perselo operoje „Didonė ir Enėjas”). Be to, I.Misiūra turi raiškią dikciją ir artikuliaciją, tad klausytojams, kurie „Tarnaitę ponią” matė pirmąsyk, buvo labai aišku, apie ką dainuoja solistas, apie ką sukasi visas kūrinio veiksmas.
Sunkinančios aplinkybės
I.Misiūros partnerė buvo 26 metų dainininkė Milda Smalakytė, Kauno melomanams pažįstama iš oratorinio žanro veikalų interpretacijų. 2004 m. solistė atliko soprano partiją G.F.Hendelio oratorijoje „Mesijas”, kurią dirigavo garsusis vokiečių muzijas Justus Francas. M.Smalakytė vokalinio meistriškumo įgūdžius tobulino LMTA, docentės Giedrės Kaukaitės klasėje. Įgijusi gerą solinio dainavimo mokyklą, pernai M.Smalakytė išvyko studijuoti vokalo į prestižinę Londono Guildhall muzikos ir dramos mokyklos Operos studiją.
M.Smalakytė turi gražų aukštą sopraną. Jos intonacija yra tiksli ir beveik nepriekaištinga, tačiau labai didelėje Žemaitkiemio kluono erdvėje jos balsas šiek tiek pasimetė, o retsykiais tiesiog prapuldavo atskiros frazės, jų tekstas. Šias sunkinančias aplinkybes kompensavo dainininkės koketiškas moteriškumas, įtaigi vaidyba.
Daug palankių žodžių galima išsakyti ir „Tarnaitės ponios” dirigentui Vytautui Lukočiui, spektaklyje atlikusiam net keturis – kapelmeisterio, klavesinisto, aktoriaus ir dainininko – vaidmenis. Ypač žavėjo tai, jog dirigentas puikiai skambina klavesinu ir žaismingai tvarkosi su kūrinio partitūra.
Žinoma, siekiant tobulos operos „Tarnaitė ponia” skambesio kokybės, reikėtų pagalvoti apie palankesnę erdvę, geriau atskleidžiančią jos stilių. Tačiau tokios salės beieškant ir galbūt ją suradus, rengėjams kiltų kitas klausimas: kaip į mažą erdvę sutalpinti daugybę klausytojų? Dėl šios priežasties, manau, ir buvo pasirinktas kluonas, nors jo aplinka buvo tikrai per gremėzdiška dviejų personažų ir nebylio jų tarno (vaidmenį atliko Jonas Sakalauskas) intrigos subtilybėms atskleisti.