Kai Lietuvos buriuotojai pradėjo dalyvauti tarptautinėse varžybose, užsieniečiai nieko nežinojo apie mūsų šalį ir stebėjosi, kad lietuviai buriuoja, nors turi tik siaurą pajūrio ruožą. Mūsų sportininkai greitai privertė save gerbti, o neseniai Europos moterų buriavimo čempionate sidabro medalį iškovojusios Gintarės Volungevičiūtės ir jaunimo (iki 19 metų) čempione tapusios Aušros Milevičiūtės rezultatais jau niekas nesistebėjo.
Italijoje vykęs Europos „Laser Radial” klasės jachtų buriavimo čempionatas baigėsi lietuvių triumfu. 24 metų Gintarė Volungevičiūtė tapo šios olimpinės rungties moterų varžybų vicečempione, o 18 metų Aušrai Milevičiūtei niekas neprilygo jaunimo varžybose.
Volungevičiūtė Italijoje laimėjo 3 plaukimus iš 9, ilgai pirmavo ir tikėjosi per paskutinius du plaukimus susigrąžinti lyderės poziciją. Deja, dėl štilio varžybos neįvyko ir lietuvaitei teko tenkintis sidabro medaliu. Volungevičiūtė Europos čempionate surinko 35 balus ir tik dviem atsiliko nuo čempione tapusios belgės Evi van Acker.
Jaunimo čempionate Milevičiūtė laimėjo 3 plaukimus iš 7 ir surinkusi 15 balų dvigubai aplenkė olandę Marit Bouwmeester.
Moterų varžybose dalyvavo 91 buriuotoja, merginų jaunių – 56-os.
Volungevičiūtės ir Milevičiūtės rezultatai yra geriausi per visą Lietuvos buriavimo istoriją.
„Manau, antrąją vietą užėmiau, nes buvau labai susikaupusi, padėjo patirtis ir pūtė silpnas vėjas – tai vienas didžiausių pliusų”, – teigė Volungevičiūtė.
Nestipriu vėju džiaugėsi ir Milevičiūtė. „Jei vėjas būtų stipriai pūtęs, mano laivas, kuris nėra labai geras, būtų plaukęs lėčiau. Be to, jaunimo varžybose yra silpnesnės varžovės nei Gintarės konkurentės, – pažymėjo buriuotoja. – Visą mėnesį prieš čempionatą intensyviai treniravomės, dalyvavome daugelyje varžybų. Tai padėjo gerai pasirengti čempionatui”.
Stebina pasaulį
Lietuvos buriuotojos daug nusipelnė, kad šios sporto šakos pasaulyje visi sužinotų apie Lietuvą. Iš pradžių visi stebėjosi, kad Lietuvoje, turinčioje vos 99 km jūros pakrantės, galima išugdyti rimtų buriuotojų. Be to, užsieniečiai savo šalyse jachtas skaičiuoja tūkstančiais, o lietuviai – dešimtimis.
„Šiame čempionate visų šalių atstovams Lietuva buvo ant liežuvio galo. Anglai, vokiečiai atsiveža po 20 jachtų, o mes – tik porą, – sakė Volungevičiūtė. – Seniau, būdavo, kas nors vis prieina paklausti, kur yra mūsų šalis, o dabar tokių klausimų jau niekam nekyla”.
„Ateina kitų šalių treneriai ir prašo, kad kartu treniruotumėmės”, – didžiavosi Milevičiūtė.
Atvedė tėvai
Abi sportininkės buriuoja nuo mažens.
„Pradėjau būdama mažytė – 7 metų. Su tėčiu daug laiko praleisdavau Kauno jachtklube, nebuvo ką veikti, tai tėtis ir užrašė treniruotis. Pradėjau nuo mažų laivelių, o 9 metų būdama patekau pas dabartinį trenerį Liną Eidukevičių, – pasakojo Volungevičiūtė. – Pasirinkau buriavimą tik likimo dėka, nes tėvai – ne buriuotojai. Taip išėjo, ir viskas. Kai pradėjau, taip ir nebeišėjau, nes buriavimas yra toks dalykas: kai pradedi, nebegali sustoti. Turiu pažįstamų, kurie trumpam palieka buriavimą, bet vis tiek sugrįžta”.
Milevičiūtė į buriavimą taip pat pateko per tėtį, bet sportuoti pradėjo ne todėl, kad būtų neturėjusi ką veikti.
„Tėtis visada buriavo, dabar jis dirba treneriu. Neturėjau pasirinkimo, reikėjo ir man pradėti buriuoti. Kai tėtis pradėjo brolį vežti į varžybas, tempė ir mane kartu, – prisiminė buriuotoja. – Pradžioje man nepatiko, todėl tėtis žadėdavo krūvas saldainių, šunį, katę. Po metų pasidarė įdomu. Tačiau tėtis ir dabar už pergalę žadėjo man nupirkti labradorų veislės šunį. Išbandžiau ir kitas sporto šakas. Buvau pradėjusi skraidyti sklandytuvais, bet grįžau į buriavimą. Pažaidžiu ir krepšinį ar futbolą, bet tik pramogai. Buriuoti labai patinka, nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be šio sporto”.
Užsienyje – pusę metų
Pasirinkta sporto šaka lėmė, kad dabar abi merginos užsienyje praleidžia beveik tiek pat laiko kaip namie.
„Per metus Lietuvoje nebūnu apie 5 mėnesius. Užsienyje būname tiek laiko, kiek užtenka pinigų, – tvirtino Volungevičūtė. – Beveik visą vasarą praleidžiame ne Lietuvoje”.
Merginos su treneriu Eidukevičiumi po pasaulį važinėja….. su namais ant ratų. „Pasiilgstu šeimos, draugų, bet iš tolimų šalių smagu grįžti namo. Nors užsienyje negalvoju apie tai, kaip noriu namo. Esu buvusi Olandijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Italijoje, Brazilijoje, Izraelyje, Austrijoje, – vardijo Milevičiūtė. – Keliauti man labai patinka. Jei važiuojame į Italiją ar Ispaniją, kelionė užtrunka apie dvi paras. Tai vargina, bet smagu, jog kažkur keliauji, esi ne Lietuvoje”.
Merginos kelionėse ilgai būna kartu, o tokiose situacijose sunku išvengti konfliktinių situacijų.
„Aš pagal charakterį – vanduo, ji – ugnis. Esame labai skirtingos, gal todėl neblogai ir sutariame, viena kitą papildome. Ji labai draugiška, komunikabili, imli, – apie kolegę pasakojo Volungevičiūtė. – Gyvename namelyje su ratais, trintis savo padaro, nes daug laiko kartu reikia praleisti nedidelėje patalpoje. Negaliu sakyti, kad esame kaip sesės. Kai būname Lietuvoje, susitinkame tik per treniruotes, nes vis dėlto tarp mūsų yra 6 metų amžiaus skirtumas”.
Užsienyje merginas visi laiko sesėmis. „Kai būname varžybose, daugelis mano, kad esame seserys. Kartais juokaudavome, kad aš – jos mama, bet, aišku, niekas nepatikėdavo”, – pasakojo Europos vicečempionė.
Mokslams sportas netrukdo
Visą savo laiką sportui skiriančios merginos laisvalaikio turi nedaug, dar daugiau jo atima mokslai. Juos ir sportą suderinti buriuotojoms neblogai sekasi.
„Studijuoju LKKA magistrantūros pirmame kurse turizmo ir sporto vadybą, bakalauro (buriavimo trenerės specialybę) studijas baigiau irgi LKKA, – pasakojo Volungevičiūtė. – Suderinti mokslus ir sportą sekasi neblogai, nes akademijoje tikrai galima tai padaryti. Dėstytojai supranta, kad sportuoju, padaro nuolaidų. O šiaip viską spėju padaryti, grįžtu ir visus pasiveju. Vadovėlius į keliones visada pasiimu, bet nieko neatsiverčiu, nors visada prieš išvažiuodama pasižadu mokytis. Tačiau jie taip ir lieka gulėti – ne tas galvoje, o ir laiko nebūna, sunku susikaupti mokslams. Nesu turėjusi skolų, nors kartais atrodo, kad jau viskas, vieno ar kito egzamino neišlaikysiu. Bet galiausiai viskas susitvarko”.
Milevičiūtė jau eis į paskutinę klasę mokykloje, todėl žada mokslams skirti daugiau laiko negu iki šiol. „Kitais metais bus mažiau kelionių, stengsiuos, nes reikia mokslus susitvarkyti. O juos suderinti su sportu sekasi gerai. Mokytojai žino, jog sportuoju, todėl parengia man atskiras programas, kad galėčiau atsiskaityti už praleistas pamokas. Užduočių duoda daugiau negu kitiems mokiniams, bet susitvarkau ir vėl vykstu į varžybas, – tvirtino Milevičiūtė. – Su kai kuriais mokytojais seniau buvo konfliktų dėl to, kad skiriu daugiau laiko sportui, o ne mokslams, bet dabar liko tie, kurie žino, jog ne šiaip sau buriuoju. Kitais metais stengsiuos mažiau važinėti po pasaulį”.
Trenerio tvarka
Merginų treneris Eidukevičius į savo auklėtines deda daug vilčių. Jis tikisi, kad Volungevičiūtė Pekino olimpiadoje daugelį nustebins savo rezultatais.
„Gintarė tikrai pateks į olimpiadą, man dėl to net nekyla klausimų, – neabejojo treneris. – Pasaulio čempionate ji buvo penkta vien dėl to, kad varžybos vyko ežere. Atranka į olimpiadą vyks Portugalijoje, ten vyrauja stiprūs vėjai. Tokiomis sąlygomis nesame stiprūs, bet į dvidešimtuką turime patekti. Bet kokiu atveju pateksime į olimpiadą iš pirmo karto. Neturiu kitokių minčių. Jeigu nebus netikėtumų, viskas bus gerai”.
Eidukevičius vadovaujasi griežtais principais ir savo auklėtinėms nenuolaidžiauja. „Su auklėtinėmis sutariu be problemų – mano tvarka ir viskas. Esu griežtas. Pasakiau, kad reikia daryti mankštą, plaukioti, tą jos ir daro. Nereikia raginti, kad sportuotų, – sakė treneris. – Kai Aušra pradėjo sportuoti, mačiau, kad ji nepratusi prie sportinio režimo, vis galvojo, o kam to ar ano reikia. Dabar klausimų nekyla”.