Jaukus ir gražią istoriją puoselėjantis Švėkšnos miestelis Šilutės savivaldybėje po didžiojo gaisro, kai sudegė keletas namų Gediminaičių gatvėje, dar neatsigavo. Juolab kad miestelyje po nelaimės, įvykusios gegužės 10 dieną, kilo dar du gaisrai.
Pusantro mėnesio prabėgo po šiurpaus gaisro Švėkšnoje. Tada, po pietų apie 15 valandą užsiliepsnojo Virginijos ir Virginijaus Orlų sodyba. Stiprus vėjas liepsnas sviedė ant daržinės ir apgaubė kitus namus, tankiai stovėjusius Gediminaičių gatvėje. Nelaimės kaltininkai prarado tik daržinę.
Tą popietę Švėkšnoje sudegė penki gyvenamieji namai ir šeši ūkiniai pastatai. Nukentėjo dar keli kaimynystėje stovintys namai – juose buvo išdaužyti langai, sulieti ir apgadinti stogai.
Per gaisrą liepsnose žuvo 61 metų Zuzana Dobrovolskienė. Vieniša moteris, pasak kaimynų, miegojo. Ją mėgino gelbėti, tačiau sprogus dujų balionui, namas labai greitai sudegė. Dabar gaisravietė apvalyta, tebestovi tvartų ir daržinių griaučiai, juodomis kiaurymėmis primenantys nelaimę.
Turgadienis miestelyje
Mažų miestelių aikštės dabar neįsivaizduojamos be prekybos padėvėtais rūbais, bet Švėkšnos turgus pranoko visus iki tol matytus. Visa didžioji aikštė apstatyta prekystaliais. Čia prekiaujama ne vien drabužiais. Iš aplinkinių kaimų suvažiavę ūkininkai siūlo savo produkciją. Čia pat vyksta prekyba ir įvairiomis automobilių detalėmis, namų apyvokos daiktais. Žmonių pilna aikštė. Ketvirtadienis – turgaus diena Švėkšnoje. Pasak miestelio seniūno Alfonso Šepučio, ne vien prekių gausa ar poreikis apsipirkti sukviečia tądien žmones į turgaus aikštę. Suvažiuoja jie iš aplinkinių kaimų, gyvenviečių susitikti su giminaičiais, artimaisiais, draugais. Kitaip tariant, tai pasižmonėjimo diena, patikrinta laiko ir tradicijų.
Turgavietės aikštė – patogioje vietoje, pačiame miestelio centre. Čia savo valdas atidžiai stebi Švėkšnos seniūnas Šeputis, dirbantis nuo 1986 metų. Anksčiau – apylinkės pirmininku, vėliau tapo seniūnu. Šalia švytėte švyti neogotikinė švento Jokūbo bažnyčia su atviru šventoriumi, kurio grindinyje surašyta visa miestelio istorija. Ant marmuro išgraviruotos svarbiausios datos ir įvykiai. Idėjos sumanytojas – seniūnas. Projektą parėmė Seimo narys Zigmantas Balčytis. Prezidento pasiūlytas kandidatas į premjerus, bet taip juo ir netapęs, yra kilęs iš Šilutės rajono, šioje savivaldybėje buvo renkamas į parlamentą. Ar pelnytai įsiamžino bažnyčios šventoriuje – švėkšniškių reikalas. Jie taip nusprendė pagerbti savo parlamentarą.
Marmure įrėžti ir kiti svarbūs Švėkšnos istorijos faktai. Gaisrai niokojo miestelį ir anksčiau. Didelis gaisras buvo XVIII amžiuje. Liepsnojo miestelis ir XIX, ir XX amžiais. 1925 metais čia sudegė apie 300 sodybų. XXI amžiaus gaisras kaip minėjo senesnieji gyventojai, kilo toje pačioje vietoje kaip ir ankstesnis.
Nukentėjusieji – laikinuose būstuose
„Visi nukentėjusieji nuo gaisro gyvena laikinuose būstuose: kas pas gimines, kas pas gerus pažįstamus, draugus. Dauguma kaip labdarą gavo būtiniausių daiktų. Patalyne buvo aprūpintos visos šeimos. Dabar mums rūpi jų ateitis, kur jie gyvens”, – dėstė problemas Švėkšnos seniūnas Šeputis. Jis patikslino, kad iš viso sudegė penki gyvenamieji namai ir penki ūkiniai pastatai. Sodybos sudegė trys, dar dviejų šeimų sudegė tik ūkiniai pastatai, kitų dviejų sudegė tik gyvenamieji namai, liko stovėti ūkiniai pastatai. Be pastogės liko septynios šeimos, dėl gaisro padarinių nukentėjo devyni savininkai ir dvi nuomininkų šeimos.
Pasak seniūno, iš viso nukentėjo vienuolika šeimų. „Visi, kurie nukentėjo per gaisrą tiesiogiai ir netiesiogiai, gaus paramą. Dabar paruošėme dokumentus, prašymus, apskaičiavome žalą ir pateikėme Vyriausybei. Ji iš savo rezervo fondo ketina skirti kompensaciją. Dar laukiame paramos lėšų. Dalį jau gavome – apie 57 tūkstančius litų. Sudaryta komisija pasiskirstė lėšas. Komisijos sudėtyje – visų nukentėjusių šeimų atstovai”, – paaiškino apie suaukotas Lietuvos žmonių lėšas seniūnas. Tie 57 tūkst. litų jau paskirstyta ir išdalyta. Daugiausia pinigų pervedė Raudonojo Kryžiaus organizacija – 28 tūkst. litų. Bene labiausiai nelaimės mastą suprato Telšių savivaldybė ir pervedė 20 tūkst. litų. Seniūnas sakė, kad suaukotus pinigus švėkšniškiai pasidalijo skaidriai, nebuvo jokių ginčų bei pavydo. Kol kas pareiškusios norą gauti pinigų buvo šešios šeimos. Penkioms šeimoms buvo atiduota po 10 tūkst. litų.
Per gaisrą žuvusios Zuzanos sesuo prašė padengti laidojimo išlaidas bei paremti paminklo statybą. Komisija artimiesiems skyrė 7 tūkst. litų.
Gyvenimas po gaisro brangsta
Dvi jaunesnės šeimos norėtų atstatyti savo namelius ten, kur jie stovėjo iki gaisro. Kiti norėtų pirkti sodybėles arba butus Švėkšnoje. Išvažiuoti iš miestelio ketina žuvusios Zuzanos sesuo. Ji planuoja gavusi paramą įsigyti būstą Šilutėje.
Vieniems gaisras Švėkšnoje buvo didelė ir skaudi nelaimė. Kitiems – pasipelnymo galimybė. Kai sudegę namų šeimininkai pradėjo dairytis pastogės, būsto kainos gerokai šoktelėjo. Aptikome tokį skelbimą internete: parduodamas 3 kambarių butas. Yra daržinė, didelis rūsys. Kaina – 165 tūkst. litų. Švėkšniškių akimis, tai neabejotinai astroniminė kaina.
Seniūnas patvirtino, kad iš tiesų per trumpą laiką kainos šoktelėjo. Žmonės jau buvo suderėję sodybą už vienokią kainą, o dabar iš jų prašoma gerokai daugiau. Pasak seniūno, rinkos dėsnis veikia visur. Ne išimtis ir Švėkšna. „Miestelyje juntame būsto paklausą. Greitai nuperka, o norinčiųjų įsigyti namus nemažėja”, – pakomentavo Šeputis. Jis pripažino, kad patraukli vieta, graži gamta, miestelio savitumas, istorinė praeitis masina naujus gyventojus net iš Klaipėdos. Tiesa, sulaukiama pasiūlymų pirkti sodybas iš įvairių Lietuvos vietovių. Pardavimo kainos svyruoja nuo 15 tūkst. iki 100 tūkst. litų. Tačiau senbuviai nenori palikti savo miestelio.
Priglaudė kaimynai
Janina Šarkienė dar ir dabar negali ramiai kalbėti apie ištikusią nelaimę. Moteris liko kaip stovi. Ašaros temdė akis bežiūrint kaip per daugelį metų sukauptas turtelis pranyko liepsnose. Gaisravietėje ją apkabino Antanas Kažukauskas ir tarė: „Neverk, močiute, einame pas mus pagyventi”. Tą vakarą Kažukauskas suteikė pastogę Janinai ir ji gyvena ten iki šiol. Medinė jos trobelė suliepsnojo per dešimt minučių. Moteris buvo išėjusi pasisvečiuoti pas draugę. Parbėgusi jau nieko neberado. „Labai išsigandau pamačiusi liepsnas, bėgau. Žmonės išnešė kiek apsvilusį televizorių. Dar rodo”, – pasakojo Janina, pasiguosdama, kad turėjo namuose pinigėlių ir tie sudegė. Ji norėtų Švėkšnoje nusipirkti butuką ar namelio dalį.
Buvo išvažiavusi pas dukrą Virginiją į Klaipėdą. Teištvėrė vos tris dienas. Be Švėkšnos neįsivaizduoja savo gyvenimo. „Čia mūsų kapinės, čia mūsų bažnyčia”, – vardijo svarbiausius atsvaros taškus Šarkuvienė, neslėpdama ašarų ir padėkos žodžių Kažukauskams.
Janinos dukra Virginija tą pačią gaisro dieną atskubėjo iš Klaipėdos. „Kažukauskai padarė tokią paslaugą priėmę mamą pagyventi. Dėl jų gerumo mama lengviau viską išgyveno. Parsivežiau ją trims dienoms, ilgiau neištvėrė. Čia gyvena jos draugės, visi takai ir gatvės savi. Tad žiūrėsim, kur nupirkti kokią pastogę”, – pasakojo dukra. Kai pasimirė Janinos vyras prieš keletą metų, moteris pardavė vienkiemį ir nusipirko trobą miestelyje. Viena bijojo kaime gyventi. Dabar moteriai teks vėl pradėti gyvenimą tarsi iš naujo.
Pavyko išsaugoti dokumentus
Elena ir Leonas Kinčiai jau buvo suderėję pirkti sodybą toje pačioje Gediminaičių gatvėje. Dabar jie irgi laikinai prisiglaudę pas pažįstamus. Elena pasiguodė, kad sudegė beveik visa namų manta. „Matėme, kad ugnis siautė kaimynus, galvojom, kad mūsų nesieks, Griebėm kas ką beišmanėm. Buvome nusipirkę virtuvės baldelius, bet argi staigiai nukabinsi. Daug ką sugadinome, sulaužėme. Tvartuke buvo paršiukai, karvė. Spėjom išvesti”, – pasakojo Elena.
Leonas ūkininkavo, turėjo traktorių, daugiau technikos. Jiedu jau pradėjo remontuoti suderėtą pirkti trobą, aplink daug žemės. Drauge nuėjome apžiūrėti suderėtos sodybos. Daug teks paplušėti darbštuoliui Kinčiui, kol namas taps gyvenamas. Tiesa, ir jų neaplenkė trobos pabrangimas. Suderėjo ją pirkti už 50 tūkst. litų, o savininkai persigalvojo ir užsiprašė dar 20 tūkst. litų.
Dabar pirkėjų Švėkšnoje nemažai. Ieško pastogės ir žmonės, besivadinantys gražia Meilės pavarde. Rūta ir Bronius našlavo, abu vaikų turtingi buvo, tad prieš penkiolika metų sukūrė šeimą ir apsigyveno miestelio centre. Dabar jie glaudžiasi dukros namuose. Bet Bronius Meilė ir jo pati Rūta dairosi sau atskiro būsto. Prisipažino, kad pavyko išsaugoti pasus – vienintelį turtą, kurį išgelbėjo iš degančio namo. Žmonėms rūpi, kada ateis tikroji žadėta parama, mat jos belaukiant būstai Švėkšnoje toliau brangsta.