Irane niekada nebuvau. Ir nežinau, ar norėčiau dabar ten nuvažiuoti. Be alkoholio ir Makdonaldo gal ir ištverčiau dešimt dienų (tokiam laikui galima gauti turistinę vizą), bet žinia, kad nuolat turėsiu vaikščioti su skara, idant nereikėtų mokėti baudos ar patekti į kalėjmą, manęs tikrai nežavi. Tačiau sentimentų šiai šaliai jaučiu. Dar studijuojant Maskvoje, man teko metus bendrauti ir porą mėnesių gyventi su vieno žymiausių XX amžiaus persų poeto Sijavušo Kasrajaus šeima. Dabar gailiuosi, kad tada pakankamai neįvertinau žmonių, kurių buvimą šalia man dovanojo likimas.
Atgaivinti prisiminimai
Apie savo draugus Irane buvau visai pamiršusi iki to momento, kai Klaipėdoje sutikau viešintį su verslo reikalais jų tautietį. Jis buvo labai mandagus, kaip ir mano kažkada pažįstami iraniečiai, tik perdėm atsargiai bandė pasakoti apie savo tėvynę, mūsų akiai labai keistas tradicijas, gynė musulmonišką gyvenimo būdą ir jo diktuojamas taisykles ir nieku gyvu nenorėjo kalbėti apie ikirevoliucinį Iraną, kai šalį valdė civilizuotas šachas, o ne religiniai fanatikai. Ši tema pačiame Irane yra tabu, tad ir už šalies ribų iraniečiai nesijaučia jaukiai, kai jų tiesiogiai paklausiama – kada gyvenimas buvo geresnis – iki ar po 1979 metų revoliucijos. Gal todėl po mūsų netrumpo pokalbio mano naujasis pažįstamas vis kartojo: ” Iranas visai kitoks, nei Jūs įsivaizduojate. Reikia pamatyti viską savo akimis ir tuo įsitikinsite”. Mano mandagus linksėjimas galva, tikriausiai neįtikino pašnekovo. Ir ką gi, lygiai po savaitės manęs laukė staigmena – visa dėžė tiesiai iš Irano atsiųstų fotoalbumų. Varčiau juos ir sunkiai galėjau patikėti savo akimis – Neringos kopų vaizdus keitė rudens spalvomis nusidažiusių Alpių peizažai, kadaise istorijos vadovėlyje matyti rūstūs persų karių bareljefai skleidėsi šalia „Tūkstančio ir vienos nakties” pasakų sultonų rūmų spindinčios prabangos. Visi fotoalbumai pasakojo apie nuostabų Irano gamtos grožį ir įvairovę ir beveik nieko – apie paprastų žmonių gyvenimą ar buitį. Nuotraukas lydėjo itin šykštūs užrašai ar nieko nesakantys pavadinimai. Tačiau nutariau pasigilinti į įvadinį vieno albumo straipsnį. Ir kaip aš nustebau jau pačioje įžanginės kalbos dalyje perskaičiusi sakinį: „Archeologiniai tyrimai rodo, kad dabartinių iraniečių protėviai gyveno prie Baltijos jūros. Tačiau 2000 – 1500 metais pr.m.e. atšalus klimatui, kai tapo nebeįmanoma auginti gyvulius ir dirbti žemę, baltų gentys leidosi į tolimą kelionę į pietus ir pietryčius”. Na, teoriją apie tai, kad baltai yra iš Indijos kilusių arijų palikuonys, man girdėti teko, bet kad persai kilo iš baltų?
Skaitau straipsnį toliau. Jis aiškiai skirtas užsieniečiams, nes didžioji dalis aprašo „neteisingas” europiečių nuostatas Irano atžvilgiu. Pirmiausia, kad Iranas ar dar kitaip vadinama Persija buvo traktuojama tik kaip seniai užmirštos civilizacijos griuvėsių kraštas, o nuo XIX amžiaus, atradus čia naftą, kaip naftos ir kupranugarių šalis. Potekstėje – didžiulė autoriaus nuoskauda dėl neįvertintos šalies kultūros ir potencialo bei vienareikšmiška išvada: europiečiai iš principo negalėjo suvokti 1979 metų revoliucijos priežasčių, nes tik islamas padėjo atskleisti šios šalies kultūros lobius. Autorius negaili epitetų savo šaliai – tai „gėlių ir lakštingalų kraštas, liūtų guolis, gazelių rojus, islamiškos architektūros muziejus, šviesos ir spalvų šalis, kraštutinumų regionas, gamtinės įvairovės tėviškė ir legendų bei romantikos tėvynė”. Visa knyga ir iliustruoja nuostabią gamtos įvairovę. Ir jei Iranas būtų tik gamta, tikriausiai šią šalį būtų visai nesunku įsimylėti. Tačiau mano atmintyje iškyla mano draugų iraniečių pasakojimai…
Bėglių duona
Su iraniete Bibi Kasrai susipažianu studijuodama Maskvos Lomonosovo universitete. Mane sužavėjo šios žurnalistiką studijuojančios merginos aristokratiškos manieros, gilus protas ir neįtikėtini gabumai kalboms. Jau tada ji laisvai kalbėjo šešiomis kalbomis. Greitai susipažinau ir su jos šeima, kuriai likimas lėmė emigrantų dalią. Bibi tėvas, vienas garsiausių XX amžiaus persų poetų Sijavušas Kasrajus, buvo tarp labiausiai gerbiamų Teherano žmonių. Ištaiginguose namuose Irano sostinėje dažnai vykdavo intelektualų sambūriai ir nuostabios puotos. Man teko peržiūrėti keletą vaizdo įrašų iš tokių vakarėlių. Nors farsi kalbos nesupratau, bet nuobodu nebuvo – negalėjau atitraukti akių nuo užburiančiai gražių moterų ir puošnių apdarų. Jos tikrai nebūtų padariusios gėdos jokiam Europos aristokratų sambūriui. Tačiau patogų, ramų ir mėgstamą gyvenimą Teherane šeimai teko palikti. Po šacho režimo nuvertimo į valdžią atėjus musulmonų fundamentalistams, poetui už laisvamaniškas pažiūras grėsė kalėjmas, o sūnui Maneliui – minų laukas Irano ir Irako karo fronte. Sužinoję apie rytą gresiantį areštą, šeima paskubomis susirinko būtiniausius daiktus ir išvyko į šiaurę. Jiems pėsčiomis teko kirsti dykumą, kad pasiektų Afganistaną. Vėliau, diplomatinių tarnybų padedami, jie atsidūrė Maskvoje.
Tie, kas patyrė gyvenimą tremtyje, tikriausiai įsivaizduoja, ką reiškia tremtis, nemokantiems kalbos, sunkiai suprantantiems svetimus papročius, neturintiems draugų. Šeimos stiprybė buvo motinos rankose. Ji ne tik stengėsi kuo išradingiau sutvarkyti buitį, išlaikyti tradicijas, ruošti iranietiškus patiekalus, bet ir būti pagrindinė guodėja sūnui Maneliui, kuris taip ilgėjosi Teherano ir nuolat sapnuodavo speiguotas sostinę supančių kalnų viršūnes. Sijavušas Kasrajus savo ilgesį išsakė eilėmis. Jis dažnai sėdėdavo prie lango, užsidaręs savyje, ir žvelgdavo į kieme augančią didžiulę liepą. Galbūt ji jam priminė gimtąjį Teheraną. Savo eilėraštyje, „Odė medžiui” jis rašė: „O, medi, tu savo rankose laikai žvaigždes… O, medi, nebijok savo vienatvės, tu juk pajėgus ištverti visas gyvenimo audras…”. Gal jis rašė apie save?
Kasrajų butas buvo tapęs visos Maskvoje gyvenančios iraniečių bendruomenės susibūrimo vieta. Pagarbos poetui aura čia tvyrojo nuolat. Jaunimas bandydavo išblaškyti Sijavušą pasakojimais apie studijas ir buitinius gyvenimo nutikimus. Tačiau poetas jautėsi kaip tas medis, su šaknimis išrautas iš gimtosios žemės, taip ir neprigijęs svetimoje dirvoje…
Naujieji metai
Šeima stengėsi išlaikyti tradicijas. Tad ir man teko garbė dalyvauti iranietiškų Naujųjų metų šventėje. Tai didžiausia ir seniausia šventė Irane, švenčiama kovo 21 dieną. Paskutinį senųjų metų trečiadienį švenčiamos žiemos palydos. Kiekviena šeima renka žagarus ir deda juos prieš savo namus. O paskui uždegami laužai. Tada prasideda džiaugsmingas šokinėjimas per laužų virtinę. Ir kiekvienas tuo metu šnekasi su ugnimi: „Paimk iš manęs mano geltonumą ir duok man savo raudonumą”. Tai prašymas ugniai paimti žmonių ligas bei negalias ir mainais atiduoti savo stiprybę. Toks apsivalymo ugnimi ritualas.
Toliau tradiciškai sekdavo persirengėlių eitynės. Merginos apimuturiuodavo skaromis, vyrukai persirengdavo, kad nebūtų pažinti. Pasiėmę geležines lėkštes bei šaukštus ir barškindami bei pakeistu balsu kalbėdami, visi eidavo po namus ir prašydavo maisto. Vaišes dažniausiai sudarydavo džiovinti vaisiai. Senovėje ši tradicija turėjo simbolinę prasmę: iš surinkto iš kaimynų maisto buvo verdama sriuba ir nešama ligoniui. Buvo tikima, kad jis tikrai išgis paragavęs to viralo.
Po žiemos palydų visos iraniečių pastangos būdavo nukreiptos Naujųjų metų sutikimo pasiruošimui. Naujųjų metų šventė čia vadinama „No rus” – Nauja diena. Tikima, kad ji atneš ką nors naujo, gražaus ir gero. Turi ši šventė ir kitą pavadinimą – „Septynių S” šventė. Mat tą dieną ant stalo turi būti septyni simboliniai daiktai, kurių pavadinimai prasideda „s” raide. Tai „serke” – actas, be kurio neapsieinama ruošiant tradicines iranietiškas salotas, pasižyminčias subtiliu skoniu, „sir” – česnakas, „sabze” – specialūs žalumynai, „sombol” – jazminai, „sib” – obuolys, „seke” – pinigai, „somok” – prieskoniai. Ir kiekvienas šių daiktų turi simbolinę prasmę, kurią žino tik iraniečių senoliai.
Naujųjų metų stalui ruošiami ir margučiai, atgimstančios žemės simbolis. Būtini šventinio stalo atributai – veidrodis ir žvakės, taip pat stiklinis indas, kuriame plaukioja dvi nedidelės raudonos žuvytės. Manoma, kai ateina Naujieji metai (o tai nebūtinai turi įvykti vidurnaktį), žuvytės kartu šokteli į viršų. Nuo tos sekundės ir pradeda švęsti, sveikina vieni kitus, bučiuoja į skruostus.
Naujieji metai Irane – tai šeimos šventė. Draugai, kaimynai bei pažįstami lanko vieni kitus visas trylika dienų po kovo 21-osios.
Vienas iš svarbiausių šventės momentų – būrimas iš žymaus viduramžių persų poeto Chazifo rinktinės. Kiekvienas šventės dalyvis sugalvoja savo norą ar klausimą, o paskui atverčiamas pirmas pasitaikęs šios garbingos knygos puslapis. Ir Chazifas „nusako” ateitį kiekvienam norinčiajam ją sužinoti.
Tiesa, trylika dienų prieš šventę pasodinama „sabze” – prieskonių žalumynai. Tai iranietiška „eglutė”. O tryliktą dieną po šventės lėkštutės su šiais sodinukais nešamos ant upės kranto ir nuplukdomos. Taip turi išplaukti pernykščių metų negandos, pyktis, ligos, skausmas.
Kai 1989 metų balandžio pradžioje su Kasrajų šeimos nariais į Maskvos upę leidome „sabze”, tikriausiai praeiviams atrodėme patetiškai. Įkalinti savo likimų, su ilgesiu širdyje bandėme suvokti, kas, kodėl ir kur mes esame…
Po studijų mano keliai su Bibi išsiskyrė. Tik neseniai, naršydama po internetą sužinojau, jog jos tėtis mirė 1997 m., taip ir nesugrįžęs į Iraną, o pati Bibi gyvena JAV ir yra gerai pasaulyje žinomos vienos modernios medicininių tyrimų kompanijos viceprezidentė bei džiaugiasi ne tik savo šeima, bet ir ergonominių priedų kompiuteriams išradimo sėkme.
XXX
Tokius atsiminimus sužadino atsitiktinė pažintis su iraniečiu verslininku Klaipėdoje ir jo atsiųsti fotografijų albumai, alsuojantys idile ir apgaulinga ramybe. Visai kitoks Irano vaizdas gyvena mano širdyje – toks, kurį sukūrė priverstinių emigrantų iš Irano šeima.
Jolita Kraniauskaitė