Kėdainių „alpės” stūksos tūkstantmečius

Žmonių supilti gipso kalnai vilioja turistus, bet jo panaudojimas kol kas kelia daugiausia klausimų

Nuo „Via Baltica” greitkelio gerai matomi trąšų gamyklos „Lifosa” gipso kalnai per kelis dešimtmečius pasidarė Kėdainių vizitine kortele. Vieniems jie – ekologinė bomba, tačiau oponentai neįžvelgia gipso grėsmės sveikatai, mėgindami įtikinti, kad didžiausia blogybė yra tik kalnų užimamas 84 hektarų plotas. Už jį „Lifosa” kasmet valstybei sumoka 600 tūkst. litų žemės mokesčio.

Atliekų teritorija sparčiai plečiasi

Baltasis sąvartynas pradėjo augti 1963 m., kai Kėdainiuose prasidėjo mineralinių fosforo trąšų gamyba. Per tą laiką sąvarta pavirto į „alpes”, kuriose susikaupė apie 22 mln. tonų fosforo rūgšties gamybos atliekų – fosfogipso.

Pasak AB „Lifosa” aplinkos apsaugos specialistės Violetos Jagelavičienės, fosfogipsas yra „visiškai nekenksminga atlieka”. „Didžiausias sąvartos trūkumas yra tas, kad ji užima 84 hektarų teritoriją ir įmonei už užimamą plotą kasmet tenka sumokėti 600 tūkst. litų žemės mokestį”, – tikino V.Jagelavičienė.

Pastaraisiais metais AB „Lifosa” pajėgumai, palyginti su sovietmečiu, padidėjo daugiau kaip du kartus – iki 420 tūkst. tonų fosforo rūgšties per metus. Būtent todėl gipso kalnų užimama teritorija sparčiai plečiasi.

Pasak aplinkosaugininkės V.Jagelavičienės, giedrą dieną nuo aukščiausios „kalnų” vietos – maždaug 60 metrų aukščio – matyti už 30 kilometrų esanti Jonava. Gamintojai pasakoja, kad dėl atsiveriančio kraštovaizdžio Kėdainių „alpėse” lankosi ir turistų grupės.

Gabena „Belaz” savivarčiais

Pagaminus 1 toną fosforo rūgšties, gamybos atliekų (fosfogipso) susidaro net 5 tonos. Per dieną „Lifosos” atliekos siekia apie 5500 tonų.

„Anksčiau fosfogipsą gabendavome vagonėliuose oro konvejeriu, bet gamyklos pajėgumai gerokai padidėjo, todėl vagonėliais būtų neįmanoma išgabenti tiek daug gamybos atliekų, – pasakojo gamybos skyriaus viršininkas Aleksandras Rakauskas. – Be to, šiuo metu atliekose yra mažiau drėgmės, todėl „Belaz” savivarčiuose fosfogipsas neretai sukietėja. Įsivaizduokite, kokia sustingusi atlieka pasiektų kalnus, jei ją gabentume oru”.

A.Rakauskas įsitikinęs, kad fosfogipso kalnai visiškai nekenksmingi. „Dirbu čia nuo 1962 m., bet esu gyvas”, – juokais sakė A.Rakauskas

Sąvartoje jis parodė kelis tvenkinius, kuriuose yra apie 1 proc. fosforo rūgšties. Vanduo čia patenka iš „kalnų”: po lietaus ar natūraliai išsispaudus drėgmei iš gipso. „Apytakinė vandens panaudojimo sistema yra gera tuo, kad gamybai tenka naudoti mažiau vandens iš Nevėžio”, – sakė A.Rakauskas.

Aktyviai oponuoja įmonei

Kitaip nei „Lifosos” vadovai apie įmonės pavojingumą kalba kėdainiškis Vitalijus Rumbutis. Jo nuomone, fosfogipso kalnai yra ne kas kita, o ekologinė bomba, nes fosforas garuoja ir teršia aplinką.

„Ta tiesa, kuri yra už šios gamyklos sienų, yra truputį kitokia, – įsitikinęs ne itin mėgstamas „Lifosoje” V.Rumbutis. – Kodėl visuomenei iki šiol nepaskelbta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ataskaita, kurioje teigiama, kad, profesinės rizikos vertinimu, 442 „Lifosos” darbuotojai dirba sąlygomis, neatitinkančiomis sveikatos norminių aktų reikalavimų”. Bendrovėje iš viso dirba 1045 žmonės.

„Lifosoje” surengtoje atvirų durų dienoje V.Rumbutis siūlė joje dalyvavusiems moksleiviams pasidomėti, kokiomis sąlygomis dirba jų tėvai ir seneliai. Aktyvaus oponento kaltinimus AB „Lifosa” neigia, esą aplinkos apsaugai bendrovė kasmet skiria apie 1 mln. Lt.

Pasak V.Rumbučio, gamykla jo nemėgsta todėl, kad jis, skirtingai nuo kitų, nesilanksto stambiam kapitalui.

Naujų tyrimų niekas neatliko

Kauno visuomenės sveikatos centro Kėdainių filialo vyriausioji gydytoja Ona Šulcienė pripažino, kad V.Rumbučio turimi 1993 m. tyrimų duomenys yra nepaneigiami.

„Bet per tą laiką įmonė įdiegė naujas technologijas, todėl teršalų poveikis neturėtų būti toks didelis, koks buvo prieš 10 metų”, – sakė O.Šulcienė.

„Kauno dienos” paklausta, ar per pastaruosius 5 metus Kėdainių gydytojai apibendrino gyventojų sergamumo atskiromis ligomis rodiklius, mėgindami juos palyginti su Lietuvos vidurkiu, O.Šulcienė apgailestavo, kad tai nebuvo padaryta.

„Tiesa, reikėtų sudaryti kontrolines grupes iš šalimais gamyklos gyvenančių žmonių, nes masinė gyventojų kontrolė neduos objektyvių rezultatų”, – sakė ji.

Beje, pastaraisiais metais AB „Lifosa” nėra viršijusi jai leistinų aplinkos taršos kiekių, kuriuos viršijus grėstų didelės baudos.

Plyšdavo moterų pėdkelnės

Kėdainiuose vis dar sklinda kalbos, kad dėl „Lifosos” cheminės veiklos dažnai plyšta net moterų pėdkelnės. „Tokia situacija iš tikrųjų buvo iki 1988 metų, – šypsodamasis pasakojo gamybos skyriaus vadovas A.Rakauskas. – Bet tai tikrai ne nuo fosfogipso kalnų. Atnaujinus gamybos įrengimus, šitos problemos neliko”.

Pasak jo, apie 1980-uosius supiltos kalvos jau apaugusios žole ir krūmokšniais, o po 50 metų esą čia bus labai gražus gamtos kampelis, viliosiantis turistus.

„Fosfogipso kalnai Lietuvos gal ir neišnuodys, bet iš jų irgi nieko gero nėra, – sakė Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis. – Juk kartu su lietumi į gruntą patenka tam tikras kiekis kenksmingų medžiagų”.

Pasak R.Braziulio, ne tik AB „Lifosa”, bet ir kitos stambios bendrovės („Achema”, „Mažeikių nafta” ir kt.) mėgina sumenkinti daromą žalą gamtai ir gyventojų sveikatai.

Fosfogipsą galima perdirbti

AB „Lifosa” generalinis direktorius Jonas Dastikas tikina, kad įmonė suinteresuota neplėsti sąvartos plotų ir būtų linkusi fosfogipsą perdirbti. „Daugelį metų bendrovė finansavo mokslinius tiriamuosius darbus”, – tikino J.Dastikas.

Iš fosfogipso galima pagaminti statybinį gipsą. 1993 m. pradėjo veikti net perdirbimo įmonė, per metus galėjusi pagaminti apie 50 tūkst. tonų statybinio gipso. „Tačiau pradėjus veikti rinkos ekonomikos svertams, bendrovė bankrutavo viena pirmųjų Kėdainiuose”, – teigė J.Dastikas.

Pasak jo, pusiau drėgno fosfogipso perdirbimo galimybes toliau tiria Kauno technologijos universitetas ir Termoizoliacijos instituto fizikinių tyrimų centras.

Siūlė statyti net vėjo jėgaines

Termoizoliacijos instituto mokslininko Antano Kaminsko teigimu, per tą laiką technologijos patobulėjo, todėl investavę apie 10 mln. litų verslininkai galėtų vėl pradėti gaminti šią rišamąją medžiagą įvairiems blokeliams, namams statyti. „Rudenį „Lifosoje” pradės veikti bandomoji linija, tada ir bus galima pasakyti, ką gamykla darys su atliekomis, kurios, kaip žaliava nieko nekainuoja”, – tikino A.Kaminskas.

Pasak A.Kaminsko, fosfogipso kalnai jau negalėtų būti naudojami kaip žaliava perdirbimui.

„Kalbame tik apie tas atliekas, kurias gamykla į kalnus išveža kasdien”, – sakė A.Kaminskas. Beje, jo įsitikinimu, fosfogipso kalnai tapo jau ir kraštovaizdžio dalimi, o jie gali stūksoti ir tūkstančius, ir šimtus tūkstančių metų.

Šiek tiek anksčiau siūlyta ant kalnų statyti net vėjo jėgaines, esą 60 metrų aukštyje vėjo stiprumas beveik toks pat, kaip ir pajūryje.

Tiesa, „Lifosa” ir pati gamina elektros energiją bei šilumą. Elektros energija bendrovė aprūpina maždaug 90 proc. savo poreikių. „Ateityje planuojame modernizuoti energetikos cechą, todėl perteklinę elektros energiją parduosime tinklams”, – sakė E.Jagelavičius.

Gaminant sieros rūgštį, AB „Lifosa” šilumą panaudoja Kėdainiams tiekdama šilumą. Per valandą pagaminama apie 170 tonų garo, todėl už šildymą kėdainiškiai moka mažiau nei kitų šalies miestų gyventojai. Pavyzdžiui, už standartinio 2 kambarių buto apšildymą šalčiausiais žiemos mėnesiais kėdainiškiai moka apie 110 Lt.