Parodykite žmogų, kuris netrokštų kontakto su kitu žmogumi! Nerasime nė vieno, kuriam nerūpėtų būti paliestam, apkabintam, išklausytam ir suprastam. Mat kontakto paslaptis – tai dviejų individų susitikimas, kuomet vienas aš sutinka kitą aš.
Iškilusis XX a. filosofas Martinas Buberis tvirtino: „Žmogus tampa Aš [tavajame] Tu”. Joks medžiuose besikarstantis ir kito žmogaus nepažinęs Mauglis negali vadintis žmogumi, nes toks jis ir nėra. Tik savais norais, impulsais ir emocijomis besivadovaujantis asmuo dar irgi nėra tapęs žmogumi, jis vis dar stovi šio tapsmo kelio pradžioje. Gal todėl toks asmuo jaučiasi pasimetęs, sudirgęs, nepajėgus tvirtai apsispręsti?
Štai Arvydas, įpusėjęs ketvirtą dešimtį vyriškis, skundžiasi nuolat jo nepaliekančiomis abejonėmis, liūdesiu, vis nutrūkstančiais meilės romanais. Kelios iširusios santuokos, daugybė pakeistų darboviečių, šimtai pažįstamų ir nė vieno tikro draugo. Jaučiasi skaudžiai vienišas.
Arvydo kolegos ar pažįstami apie jį sako, kad jam rūpi tik jis pats. Ne itin malonu su juo bendrauti, nes girdi jis tik save. Pašnekovams atrodo, kad kalbasi ne su žmogumi, bet su radijo aparatu. Arvydas kalba nesustodamas, tad nėra kur pašnekovui įterpti savo minties. Arvydas nesiklauso ir, atrodo, visai nereaguoja į kitų žmonių žodžius. Panašu, kad jis kalbasi pats su savimi kitų žmonių akivaizdoje.
Manote, kad Arvydas – kažkoks išskirtinis gyvenimo egzempliorius? Ne, jūs klystate. Tokių, kaip jis, minios. Nejaugi negirdėjote skundžiantis, jog žmonės jaučiasi nesuprasti net pačių artimiausių žmonių (nedrįstu sakyti – mylinčių), jog visai nepaisoma jų nuomonės, jog gyvena bendruomenėje, kurioje jaučiasi lyg gūdžiame miške?
Taigi čia vis kalbame apie kontaktą, greičiau apie jo stoką. Juk kontaktas, anot amerikiečių psichologės Janet Moursund, – „tai dvipusio judėjimo gatvė”. Tai dviejų individų, kiekvieno su savo pasauliu, susilietimo (tiek fizinio, tiek emocinio ar mentalinio) procesas. Pavojingas procesas. Mat nežinai, kuo tas abipusis prisilietimas pasibaigs – kraujo lašais, susibadžius į vienas kito spyglius, ar bendrumo palaima.
Kontaktas – visada didžiulė rizika. Atsivėrimas kitam ar leidimas prisiliesti prie savo odos gali mus sužeisti, įskaudinti, gali ir nuraminti, padrąsinti ar paskatinti. Bet kuriuo atveju, kontaktas visada kažką duoda, kažką naujo atneša į mūsų gyvenimo erdvę. Nesvarbu, ar tai būtų skausmas ar džiaugsmas. Kontaktas – tai pokytis. Jums nepavyks iš susitikimo išeiti nieko nepajutus, nebent jūs nesusitikote.
Susitikti – tai kažkas daugiau nei tiesiog pabūti šalia kažko. Pabūti galime miške, žvelgdami į vėjyje siūruojančius medžius, prie ežero, įsmeigę žvilgsnį į raibuliuojantį vandenį. Tai mus praturtina, tačiau nieko iš mūsų nereikalauja. Įdomu, ką pasakytų miškas ar ežeras, jei galėtų kalbėti – ar labai jis praturtėjo mums apsilankius ir pabuvus šalia? Stebėti, būti – tai judėjimas viena kryptimi. O susitikti arba būti kontakte – abipusis judėjimas.
Dirbtinio susidomėjimo kaukė ant veido, brangios dovanos vietoj nuoširdaus pokalbio – tai bandymas vaizduoti kontaktą. Iš atsivėrimo ir skausmo baimės tiesiog vaizduojamas domėjimasis kitu asmeniu, pačiam taip ir neleidžiant sau atsiskleisti bei kitam prisiliesti. Kaip ir Arvydo atveju, svajonės apie didelę meilę, šilumą ir artumą, o tuo pat metu susigūžimas ir atidus sergėjimasis – tik per daug nepriartėkite prie manęs. Jokios rizikos – jokios susitikimo laimės.
Garsus amerikiečių psichoterapeutas Frederick S. Perlsas tvirtino, kad žmonės prigalvojo daugybę būdų, kaip kontakto išvengti. Štai galima su savimi daryti tai, ką norima duoti ar parodyti kitam. Tad užuot atskleidus savo partneriui liūdesį ar nuoskaudą, kylančią iš nesiklostančių santykių nevilties, tai užrakinama viduje ir … susergama depresija.
Galime būti uždari gavimui arba davimui, tad taip sutrikdysime dvipusį judėjimą, būtiną kontaktui. Iš baimės patirti nesėkmę su kitu asmeniu galime užsisklęsti savo vidiniame pasaulyje ir tenkintis iliuziniu bendravimu. Tai miegojimas atvertomis akimis. Tai beveik beprotybė.
Kai kurie bėga nuo kontakto, keldami pasauliui nerealius reikalavimus: privalo būti taip, kaip aš noriu, o jei ne, tai ačiū – ne. Taigi, imu tik tai, ko noriu, tik tai, ko tikiuosi. Saugu, bet, deja, nieko nauja. Galų gale tai išsekina, varo nuobodulį ir atgena nusivylimą.
Jei kitas žmogus tėra tik kažkas, ką noriu pakeisti taip, kad tiktų man, t.y. atitiktų mano lūkesčius, kontakto nėra. Juk neįmanoma susitikti ir kažkuo svarbiu pasidalinti su daiktu. Daiktas ir tėra daiktas.
Net ir dviejų susiliejimas, išnykimas vienas kitame ima varginti. Tam, kad pajustum kitą, turi aiškiai jausti jo ribą, kaip ir jis tavo. Kontaktas įmanomas tik Aš su Tu, o ne paties su savimi. Susiliejimas, kokio dažnai siekia amžinai konfliktuojantys naivūs sutuoktiniai, tegali paversti dviejų asmenų susitikimą emocine kiaušiniene, kurioje nebeaišku, kas yra kas, tad nebelieka atsivėrimo magijos ir dalybų stebuklo.
Kontaktas – visuomet gyvas. Niekada nebus dviejų tokių pat prisilietimų, dviejų tokių pat pokalbių, antro tokio pat žvilgsnio. „Kontaktas – tai šokis tarp dviejų gyvų būtybių, – teigia Janet Moursund. – Šokis be judesio tėra skulptūra, bet ne šokis; muzika be judesio tėra nuolatinis triukšmas; kontaktas be judėjimo – tai susiliejimas.”
Žmogus gyvena amžiname svyravime tarp visiškos izoliacijos ir artimo kontakto. Bet jei šis judėjimas dėl kažkokių priežasčių (mūsų įsitikinimų ar skausmingos ir užblokuotos ankstyvosios patirties) sutrikdomas, mes tampame nelaimingi, vieniši, liguisti. Įkalinkime asmenį izoliacijoje ir jis arba sustings lyg akmens luitas, prarasdamas gyvenimo skonį, arba blaškysis be jokio tikslo genamas nerimo. Jei atsiveriame, bet pamirštame, jog būtina sugrįžti į save, tuomet mes susiliejame su pasauliu ir mūsų nebelieka. Tai ištinka perdėtai visuomeniškus žmones: bendravimas, bendravimas ir … nuovargis, apatija, depresija.
Kontaktas – tai susitikimas, susilietimas, o po to ateina metas atsitraukimui. Atsitraukimas – irgi kontakto dalis. Atsitraukę rūšiuojame įgytą patyrimą ir kaupiame jėgas naujam atsivėrimui.