Vis dažniau galima sutikti žmonių su chroniškai pašlijusia psichine pusiausvyra. Nesivaldymas, primityvumas, realybės iškraipymas pamažu tampa norma.
Jau normalu, kad kone kas antras vaikas gyvena kompiuteriniais žaidimais, mėgiamiausiomis suaugusių laidomis tampa kriminalinės, o tokie dalykai kaip alkoholis ar tarpusavio neapykanta atrodo įprasta kasdienybė. Vis silpnesnės tampa vertybės, vis labiau menkėja valios bei pastangų reikšmė. Kokia yra ta vidinės pusiausvyros ir struktūros stokojanti asmenybė? Psichologijoje šis tipas vadinamas ribine asmenybe.
Svarbiausias bruožas – vidinio pasaulio struktūros trūkumas ir impulsyvumas. Vertybės, emocijos, motyvacija laikosi tik ant vienos ašies – nuolatinio pasaulio skaldymo į „juoda-balta”. Aš visiškai geras, kiti – visiškai blogi: bloga valdžia, sutuoktinis, uošviai, kaimynai, nesimokantis vaikas. Ribinė asmenybė nuolat turi ginti savo mažytį rojų nuo žiauraus pasaulio. Ji jaučiasi puolama, skaudinama, dėl to turi kovoti „už teisybę”.
Kitą žmogų ribinė asmenybė gali charakterizuoti tik kaip visiškai gerą arba blogą. Taipogi šiandien ji gali kuo nors žavėtis, o kitą dieną visiškai nuvertinti tai, kuo žavėjosi. Vieną dieną tvirtinti, kad myli, o kitą dieną elgtis agresyviai ir egoistiškai. Tipiškas alkoholikas, kuris būna geras blaivas ir tampa monstru išgėręs, irgi yra ribinė asmenybė. Toks žmogus neklausia savęs „kas aš esu?”, dėl to prieštaraudamas pats sau nejaučia diskomforto, o savo jausmų kaitaliojimosi nelaiko svarbiu ir netgi neatsimena.
Ribinė asmenybė negali būti viena. Tuomet jaučia stiprų nerimą ir labai bijo būti atstumta: pvz. žmona išveja geriantį sadistišką vyrą, kurį laiką jis atsiprašinėja ir maldauja žadėdamas pasikeisti, kol galų gale ji leidžia jam sugrįžti. Problemos nėra išsiaiškintos ir nesiimama jokių priemonių, kad susitarimų būtų laikomasi. Vyras, aišku, nesikeičia, bet be jo žmona jaučia didžiulę vidinę įtampą ir tuštumą. Nenuostabu, kad ribinės asmenybės dažnai tampa smurto ar prievartavimo aukomis, todėl kriminalinės kronikos joms iš tiesų aktualus dalykas.
Pasąmonėje ribinė asmenybė trokšta, kad kitas žmogus – vyras, anyta, gydytojas ir t.t – būtų tarsi ideali mama. Todėl bendravimo pradžioje ji myli ją globojantį žmogų, jam pataikauja, nusileidžia, aukoja savo interesus ir neišreiškia savo norų. Bet kai globėjas galų gale išsenka ir parodo ne tokį idealų veidą, ribinė asmenybė pasijunta apgauta, nusivilia ir ima jo neapkęsti, kaip ir daugelio kitų savo sutiktų žmonių. Tai paaiškinimas, kodėl moterys išteka už nusikaltėlių, alkoholikų ir sadistų.
Nusivylusi ribinė asmenybė pradeda provokuoti, elgtis kaip išdykęs vaikas – laužyti susitarimus, meluoti, tampa pasyviai agresyvi. Galų gale ji pasiekia savo – supykdo kitą žmogų, jis bando sudrausminti. Tuomet ir pasipila neapykanta, kuri gali tapti iš tiesų be ribų: ribinė asmenybė gali persekioti, grasinti, skleisti gandus ir apkalbas, kerštauti, susirgti psichine liga, bandyti nusižudyti.
Ribinė asmenybė emocinga, impulsyvi ir negali susivaldyti net žinodama, kad savo elgesiu pakenks sau. Nieko nuostabaus, kad kiti žmonės šalia tokio žmogaus pasijunta nepelnytai įvelti į chaotiškas pergyvenimų audras. Atrodo, kad ribinė asmenybė bando įsikabinti, tarsi skęstų: „aš tave myliu, tu geras, bet būk geras visada, kitaip imsiu tavęs nekęsti”.
Ribinės asmenybės jausmai labai stiprūs, ji labai įtaigi, todėl jai protingai paprieštarauti sunku. Nieko nuostabaus, kad daugeliui žmonių kyla automatiškas noras atsiriboti, ko mūsų aptariamo tipo asmenybė labiausiai ir negali pakęsti.
Kaip susiformuoja ribinė asmenybė? Paprastai tai perduodama iš kartos į kartą. Ribinė motina nepaiso vaiko poreikių, bet nuolat užlieja jį savo emocijomis: kai jos nuotaika gera, vaiką myli, kai bloga – baudžia jį (taipogi ir už tai, už ką anksčiau gyrė). Smerkiami ne vaiko veiksmai, o jis pats, šeimoje nėra ribų ir disciplinos.
Taigi viskas paremta jausmais, motinos elgesys neprognozuojamas, nėra jokios sistemos. Ribinė motina ne tik nepatenkina vaiko poreikių, bet ir neleidžia jam atsiskirti, todėl vaikas „užstringa” vaikystėje ir stokoja savarankiškumo. Užaugęs toks žmogus nemokės valdyti savo impulsų ir jausmų, desperatiškai sieks artumo, laukdamas ir bijodamas pažeminimo ir tuo jį pats išprovokuodamas.
Kad žmogus jaustų psichinę pusiausvyrą ir ribas, būtina galimybė saugiai prisirišti prie tėvų. Kuo saugiau jautiesi santykiuose, tuo labiau gali įsigilinti į kitą žmogų, o ne reaguoti tiesiogiai. Su vaiku reikia kalbėtis kaip su protingu, tuomet, matydamas, kad mamos nuotaika bloga, jis nepuls į paniką ir deramai reaguos į pelnytas bausmes.
Ribinei asmenybei trūksta savirefleksijos, dėl to ji tokia impulsyvi. Jai visiškai nereikia suteikti motiniškos meilės, kokios ji nuolat maldauja. Greičiau ji stokoja tėviškos meilės – turime jai pasiūlyti tinkamą ribų variantą ir reikalauti jo laikytis. Ribinė asmenybė, be abejonės, bandys laužyti ribas ir laikys jus baudžiančiu ir žeminančiu policininku.
Nereikia reaguoti į tai impulsyviai, pykčiu. Tegul ribinė asmenybė pykstasi su savimi, o ne su jumis – „rinkis: šeima ar gėrimas”. Svarbu, kad išmoktų valdyti savo impulsus: pvz. pirma paskambintų draugams ir pasiguostų dėl nesėkmės, o tik paskui užpultų artimuosius, prisigertų, įsiveltų į seksualinę avantiūrą ir tt.
Žmogus be ribų turi po truputį mokytis stebėti ir mąstyti, kas su juo vyksta. Labai svarbu, kad ribinė asmenybė įsisavintų vadinamąją 70 proc. taisyklę: neverta tikėtis, kad kitas žmogus bus geras ir suprantantis daugiau negu 70proc, bet neverta nusileisti ir iki mažiau. Taip jausmų audrose pradės atsirasti proto ir tvarkos užuomazgos.