Jaunų kūrėjų kolekciją įkvėpė Egiptas

Užuolaidinis audinys, akrilo dažai, blizgantys žvyneliai, laki fantazija ir keturi mėnesiai ypač kruopštaus bei preciziško darbo – tiek reikia, kad būtų sukurta pasakiškai gražių drabužių kolekcija.

Originalūs, egiptietiškais deivių ir gyvūnų atvaizdais bei raštais ištapyti drabužių modeliai – Panevėžio A.Lipniūno vidurinės mokyklos dailės mokytojos Dianos Masiulienės vadovaujamo dizaino būrelio merginų darbas.

Gyrė, bet apsirengti nepanoro

Kūrybingų paauglių kolekciją mokslo draugai įvertino gausiais aplodismentais, tačiau išleistuvių puotai besiruošiančios A.Lipniūno vidurinės mokyklos abiturientės nesusigundė iš kolekcijos nei nusipirkti, nei pasiskolinti bent vieną itin originalią suknelę.

Kūrėjos „Panevėžio rytui” sakė, kad ir pačios su išskirtiniais, šios vasaros madų priekyje galinčiais būti drabužiais neišdrįstų išeiti į savo miesto gatves. Merginoms būtų baisu sutikti smalsius ir gal net smerkiančius žvilgsnius.

Apsirengusios savo sukurtomis suknelėmis drąsiai pasirodytų nebent Vilniuje, nes sostinėje daug labiau toleruojamos naujovės.

Kopijavo egiptietiškus motyvus

Prieš pradėdamos jaunosios dizainerės pripiešė krūvas eskizų ir gerai išnagrinėjo Egipto istoriją.

Pagrindinis informacijos šaltinis moksleivėms buvo internetas: čia jos rado daug informacijos apie egiptietišką meną. Merginos išsispausdino šūsnis lapų su egiptietiškomis mozaikomis, vazų piešiniais, skulptūromis ir freskomis.

Vėliau iš gausybės pavyzdžių jos rinkosi patikusius fragmentus, dėliojo detales savaip, tačiau egiptietišku stiliumi.

Audinio gabalą, kuriame bus piešiama, reikėjo ištempti ant rėmų, kad jis prie nieko nesiliestų. Piešimui moksleivės daugiausia naudojo juodą, rudą, sidabro, aukso bei mėlyną spalvas. Nudžiūvę akrilo dažai nuo audinio nebenusiplauna.

Puošybai reikalingus blizgančius žvynelius kūrėjos prie medžiagos klijavo karšta plastmase, tam panaudodamos specialų statybinį šautuvą.

Drabužį pavertė laišku

16-metė Lina Jonuškaitė ranka ant oranžinio apsiausto išvedžiojo auksu ir sidabru tviskantį Saulės dievo atvaizdą.

15-metė Rūta Kiaunytė suknelės apačią išpiešė įvairiais paukščiais bei katėmis. Jos bendraamžė Gintarė Mačytė persišviečiančią palaidinę išdekoravo lapais.

Jauniausios dizainerės 13-metė Orinta Mickevičiūtė drabužio užpakalinėje dalyje ir priekyje nupiešė egiptietiškos deivės veidą, o Ana Lipovkina savo aprangos piešinio kompoziciją sudėliojo iš keturių veidų. Faraono veidu audinį savo drabužiui išgražino ir Gabrielė Tomkevičiūtė.

16-metės seserys dvynės Aurita ir Aurelija bei metais jaunesnė jų sesuo Aušra Leonavičiūtės suvienijo jėgas: Aurita ir Aušra kūrė aprangą, o Aurelija – papuošalus.

Aušra savo suknelę papuošė saule, o Auritos suknelė atrodė lyg laiškas. Mergina ryškiai mėlyną medžiagą išrašinėjo egiptietiškais rašmenimis. Vėliau kompiuteriu jos bandė perskaityti, ką parašiusios, tačiau žodžių simboliai niekaip nesisiejo su reikšmėmis.

Tinka ne tik scenai

Šie paauglių pasiūti devyni vasariškų drabužių komplektai nėra vienadienė, tik scenai tinkanti puošmena.

Suknelės, palaidinės, sijonai, apsiaustai, tunikos sudaigstyti ypač kruopščiai, kiekvienas blizgutis pritvirtintas taip, kad atlaiko ir valymą, ir plovimą. Drabužių siūlės nė kiek ne prastesnės nei profesionalių siuvėjų.

Išskirtinius vienetinius drabužius sukurti moksleivėms kainavo šiek tiek daugiau kaip 200 litų. 150 litų kūrėjos išleido medžiagai, o likusius pinigus – tinkantiems ant audinio piešti dažams bei siuvinėjimo blizgučiams.

Reikėjo saugoti nuo kačių

Dizaino būrelis A.Lipniūno vidurinėje mokykloje veikia antri metai, nuo tos dienos, kai dailės mokytoja čia pradėjo dirbti D.Masiulienė.

Merginos jau yra sukūrusios keletą kolekcijų alternatyviosios mados renginiams. Drabužiai iš agroplėvelės, medžių lapų ar įvairių pramonės atliekų nebuvo pritaikyti dėvėti, juose tik atsispindėjo lakios kūrėjų mintys.

Paskutinis dizainerių kūrinys jau niekuo nesiskiria nuo tikrų madingų drabužių.

„Mano mamai buvo labai gražu, bet ji klausė, ar verta tiek daug dirbti? Bet kai pamatė rezultatą, taip nebegalvojo. Dabar aš tokiu pat principu tapau užuolaidas savo kambariui. Turėsiu vieninteles ir nepakartojamas, ne tokias kaip visų su visokiom ten gėlytėm ar dar kuo siuvinėtu”, – džiaugėsi L.Jonuškaitė.

„O mūsų mama tai net bendradarbėms gyrėsi mūsų suknelėmis, buvo jas atsivedusi parodyti. Mes, ko gero, padarysime biznį: piešime ant marškinėlių ir pardavinėsime, nes tie, kas pamato šituos drabužius, stebisi, net netiki, kad tai rankų darbas”, – sakė seserys Leonavičiūtės.

A.Lipovkinai tapyti ant medžiagos namuose buvo labai nelengva. Vos mergina akimirkai palikdavo ant rėmo ištemptą kūrinį, ant jo tuojau pat stryktelėdavo katė.

Būdavo, kad jaunoji dizainerė po nakties katę rasdavo susirangiusią pačiame piešinio viduryje.

Ypatingą dėmesį egiptietiškiems piešiniams rodė ir G.Mačytės katė. Norėdama apsaugoti kuriamą drabužį, mergina ją uždarydavo balkone.

Mokytoja D.Masiulienė irgi ne vienam turėjo įrodinėti, kad akį traukiantys piešiniai ant ryškiaspalvių drabužių yra ne lipdukai, ne kažkokiu kitokiu būdu uždėtos profesionalų gamintos aplikacijos, o moksleivių darbai.