Joninės ant svarstyklių

Prieš trejus metus lietuviai išsikovojo dar vieną valstybinę šventę. Kodėl jos mums reikėjo? Kai kurie parlamentarai motyvavo tuo, kad Lietuvoje apskritai per mažai laisvadienių, kiti troško išsaugoti senas tradicijas turinčią šventę.

Bet kuriuo atveju lietuviai tikrai neprieštarauja, galėdami pasimėgauti dar vienu ilgu savaitgaliu. O sujungus kelis Joninių raidos etapus, peršasi išvada, kad tai – tokia kriščioniškai pagoniška šventė, kuri prasideda atkimšus šalto alaus butelį.

Ne? Tada dedam Jonines ant ekspertų svarstyklių.

Jonas Jaunius Trinkūnas, Lietuvos Romuvos – pagoniškos bendruomenės – krivis: „Mums Joninės – tai Rasos. Sena pagoniška šventė, turinti gražias tradicijas. Tai aukščiausias Saulės ir gamtos klestėjimo taškas. Tai laikas, kai žmogus gali pasisemti labai daug jėgų iš gamtos, atrasti ar sustiprinti ryšį su ja.

Dėl to visos apeigos – su gamtos elementais susijusios. Iš pradžių renkamos žolelės – tai vadinamasis kupoliavimas. Tada palydima besileidžianti Saulė, kuriamas aukuras, meldžiamasi ugniai. Per visą naktį dega laužai, vyksta šokiai, rateliai, į vandenį leidžiami vainikai, ieškoma paparčio žiedo. Ir taip sulaukiama saulėtekio. Svarbus momentas – prausimasis rasa, kad būtum sveikas, gražus.

Ir ta šventė nėra viena naktis. Seniau žmonės Rasas švęsdavo savaitę ar net dvi. Labai svarbu tai, kad tose šventėse nebuvo žiūrovų – visi buvo dalyviai.

Deja, dabar žmonės per Jonines nori koncertų ir alaus. Tai prieštarauja seniesiems papročiams. Reikia išmokti švęsti: domėtis papročiais, išmokti dainų ir patiems įsilieti į apeigas. Nes Rasos –iš esmės pagoniška šventė, padiktuota Saulės kalendoriaus ir visos apeigos, tradicijos – tai senovės lietuvių tikėjimo palikimas. Kas tas Šv.Jonas ir kodėl jį reikia garbinti, žmonės seniau nežinojo, šventė taip, kaip buvo įpratę.

Nors aš pats esu Jonas, švenčiu Rasas, o ne savo vardadienį. Be to, mane dar vadina Jauniumi, nes tai greičiausiai buvo pagoniškas Jono atitikmuo.”

Vilniaus arkikatedros klebonas kun. Ričardas Doveika: „Joninės – tai Šv.Jono Krikštytojo paminėjimo diena. Jis – visuotinis bendruomenės šventasis, kankinys, nes buvo nukirsdintas. Jis kentėjo už tiesą ir teisingumą, nes buvo žmogus, išdrįsęs pasakyti karaliui, kad nevalia gyventi su vogta žmona.

Jonas Krikštytojas – iškili asmenybė, kuri parodė žmonėms Jėzų, kvietė pasitikti Mesiją, nes tuo metu žmonija jo laukė, tik nežinojo, kaip jį pažinti.

Kodėl būtent ši vasaros diena pašvęsta jo garbei? Bažnyčios hierarchija svarsto ir nusprendžia, kada kuris šventasis bus minimas. Kasdien per mišias yra prisimenami šventieji, tačiau ne visi buvo tokie svarbūs krikščionybės istorijoje, todėl ne visi vienodai iškilmingai minimi.

Žmonės, kurie turi savo šventuosius globėjus, gali juos prisiminti, pasimelsti. Parapijos neretai turi globėjus ir švenčia jų vardo atlaidus.

Tikro krikščionio šventė per Jonines, kaip ir minint bet kurį kitą šventąjį, turėtų būti malda, dėkingumas Dangui už tą žmogų. Reikėtų peržvelgti šventojo gyvenimo istoriją, įsiklausyti į ją, suprasti vertybes, kurias jis skleidė ir pačiam save patikrinti, ar eini teisingu keliu, ar teisingas vertybes puoselėji.

Tokia proga galima ateiti į bažnyčią, kad praturtintum savo dvasinį pasaulį. O visa kita – liaudies papročiai.”

Humanitarinių mokslų daktaras, religijotyrininkas Dainius Razauskas sako, kad kalendorinės šventės apskritai niekam nepriklauso – nei krikščionims, nei pagonims, nei dar kam nors, kaip nepriklauso niekam pats šventumas, kaip nėra kieno nuosavybė Dievas.

„Metinės kalendorinės šventės paklūsta Saulės kalendoriui, kuris žinomas ne vieną tūkstantį metų ir ne vienai religijai. Saulė yra pagrindinis, kone vienintelis šviesos šaltinis, perkeltine prasme šviesa – Dievas, todėl ir Dievas neretai prilyginamas Saulei. Krikščionybė Saulės ciklą interpretuoja savaip, pritaikydama jam Jėzaus dramos momentus.

Nuo Kalėdų, žiemos saulėgrįžos, dienos ima ilgėti, taigi judama į šviesą, vyksta augimas. Per Kalėdas Saulė tarsi gimsta ir ima augti, vadinasi, Kalėdas simboliškai galima sutapatinti su Jėzaus gimimu.

Per Jonines (Rasas ar Kupoles) Saulė pasiekia aukščiausią tašką ir nuo tada ima ristis žemyn, į tamsą. Taigi nors statiniame modelyje tai aukščiausias šviesos taškas ir todėl teigiamas, dinaminiame modelyje – tai nuosmukio pradžia ir todėl neigiamas.

Pavyzdžiui, Indijos vedų tradicijoje pirmasis pusmetis, Saulės kelias aukštyn – į šviesą, vadinamas „dievų keliu”, o antrasis pusmetis, Saulės kelias žemyn – į tamsą, – „protėvių” arba, galėtume pasakyti, „vėlių keliu”. Atitinkamai durys, ar vartai, į „dievų kelią” yra Kalėdos, o vartai į „protėvių kelią” – būtent Joninės. Kadangi „dievų” ir „protėvių keliai” – tai visų pirma dvi pomirtinio sielos likimo galimybės („dievų kelias” veda į Nušvitimą, o „protėvių kelias” – į vėlių pasaulį ir galiausiai į pergimimą), tai čia vėl akivaizdžiai matome metinio Saulės ciklo dvasinę interpretaciją, lygiavertę krikščioniškajai.

Nepaprastai įdomu tai, kad sanskrito žodis yānas „kelias” (o būtent taip jis skamba su pilna galūne ir yra vyriškosios giminės) etimologiškai visiškai tiksliai sutampa su romėnų durų dievo vardu Jānus, kuris, be kita ko, sergėjo ir Saulės kelio „duris”, todėl ir pirmasis metų mėnuo tapo pavadintas Jānuarius.

Lietuviškas vardas Jonas pagal garsus irgi yra visiškai tikslus (dėl galūnės netgi tikslesnis už latviškąjį Jānis) sanskritiškojo bei romėniškojo žodžių atitikmuo, kurį galima būtų ir nelaikyti krikščionišku vardu, o labai senu indoeuropietišku, šaknimi susijusiu su veiksmažodžiu joti (= latvių jāt, sanskrito yāti „jis eina, keliauja, joja”). Sanskrito deva-yāna- „dievų kelias”, pavyzdžiui, lietuviškai būtų dievų jonas arba, kaip jo personifikacija ar durininkas, Dievo Jonas (tokiu atveju Jonas Krikštytojas būtų, tarkim, „vėlių kelio” durininkas, o Joninės – šio kelio į tamsą pradžios šventė. Argi ne šį Saulės kelią žemyn akivaizdžiai išreiškia nuo kalno ežeran paleistas uždegtas ratas? Pagaliau ir lietuvių tautosakoje per Jonines „ežerai užšąla”, o „rožė pražysta” (= ugnis įsižiebia) – per Kalėdas.

Jonas Krikštytojas krikštijo vandeniu, krikštą šventąja dvasia (ugnimi) palikdamas tam, kuris gims per Kalėdas ir veda „Dievo keliu”. Beje, ir krikščionių tradicijoje esama dviejų Jonų, ir abu jie susiję būtent su saulėgrįžomis – Jonas Apaštalas, minimas kelios dienos po Kalėdų, kaip kad Jonas Krikštytojas – kelios dienos po tikrosios vasaros solsticijos.

Taigi labai panašu, kad krikščionybė perėmė ir savaip interpretavo ne tik pačias metinio Saulės rato šventes, bet netgi vardus pritaikė pagal skambesį, taip kad jų nebeįmanoma atskirti. Priimta manyti, kad Jonas – tai skolinys per germanus ar slavus iš hebrajų Jōhānān, kuo vardu būta ir Jono Krikštytojo. Tačiau labai panašu, kad pastarasis tik užslinko ant jau buvusio kito, savo vardo ar šventės pavadinimo, kaip kad ir bažnyčios buvo statomos ant senųjų šventyklų, viena vertus, kad jas paslėptų taip, tarsi nė nebūta, o kitas vertus, kad suimtų savin visą jų šventumą, kuris šiaip jau pergyvena visas religijas ir yra amžinai.”

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Joninės ant svarstyklių"

  1. r

    visi saukia jonines jonines 😕 o kad yra RASOS tai visiem dzin! jonines tik tarp skliausteliu, o pirma yra Rasos …. jas visi pamirsta 🙁 tei vat liaudis, susimastykit….

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.