Galime džiaugtis ir didžiuotis, kad Lietuvoje daugėja Europoje nykstančių jūrinių erelių. Jais besirūpinantys gamtininkai praėjusią savaitę žurnalistams suorganizavo išvyką prie tankioje girioje perinčio erelio lizdo. Išvykos metu ornitologai sužiedavo lizde rastą erelio jauniklį.
Jūrinis erelis – vienas didžiausių pasaulyje ir didžiausias Lietuvoje plėšrusis paukštis (sveria iki 5 kg) – Lietuvoje dažniau buvo sutinkamas iki XIX a. vidurio. Vėliau jų pastebimai sumažėjo. Iškirtus brandžius miškus šie didžiuliai paukščiai, kuriems reikia iki 28 m aukščio medžių stambiems (1,5 m pločio ir 1 m aukščio) lizdams sukti, sunkiai randa vietą perėti. Daug jų ir dabar žūva nuo elektros srovės (nutūpus ant laidų galingi sparnai siekia 2,4 m ir kliudo du laidus). Sumažėjo paukščių ir nuo brakonierių kulkų. Matyt, daug tam įtakos turėjo anksčiau skiepytas gyvūnų skirstymas pagal naudingumą ar nenaudingumą žmogui. Nuneša vieną kitą vištą, ir jau laikomas žmogaus priešu. Tačiau nereikia pamiršti, kad šie ereliai – savotiški miško sanitarai, jie sunaikina sergančius gyvūnus, nelabai tetinkančius giminei pratęsti. Gamtininkai stengiasi visuomenei diegti tolerantišką požiūrį: visi turi savo vietą po saule.
Viešoji įstaiga „Gamtosaugos projektų vystymo fondas”, besirūpinanti biologinės įvairovės ir aplinkos išsaugojimu Lietuvoje, 2003 m. pradėjo jūrinių erelių apsaugos projektą.
Pasak jūrinių erelių apsaugos projekto vadovės Aušros Vaitauskaitės, šis erelis įtrauktas į Pasaulio apsaugos organizacijos nykstančių gyvūnų sąrašą, įrašytas į Vašingtono konvenciją dėl prekybos nykstančios laukinės floros ir faunos rūšimis, globojamas Berno konvencijos. Šis paukštis įtrauktas į ES Paukščių direktyvos sąrašą rūšių, kurių apsaugą turi garantuoti kiekvienos šalies oficialios institucijos ir kuriai turi būti steigiamos specialios saugomos teritorijos.
Mėgsta žuvį
Kaip pasakojo projekto koordinatorius, Tado Ivanausko zoologijos sodo ornitologijos skyriaus vedėjas Saulius Rumbutis, šie ereliai daugiau maitinasi žuvimis, laikosi arčiau vandens telkinių. „Aštriais nagais čiumpa vandens paviršiuje besišildančią žuvį ir lengvai nusineša kad ir 5 kg lydeką, – pasakojo Rumbutis. – Minta jie ir dvėseliena. Kartą lizde aptikome ir stirnos galvą”.
Pirmieji jūrinio erelio perėjimo atvejai Lietuvoje registruoti 1987 m. Čepkelių rezervate. Dabar jų gausiau sutinkama prie Kuršių marių. Žuvimis mintantys paukščiai žiemoja prie neužšąlančių vandens telkinių, ypač mėgsta hidroelektrinių teritorijas. Gamtininkai į tas vietas šaltomis žiemomis jiems atveža papildomo pašaro. Pasak Rumbučio, šie paukščiai gali ilgokai pabadauti, tačiau, kaip pastebėta, nusilpę vėliau pavasarį nesuka lizdų ir neperi. Projekto dalyviai džiaugiasi, kad Lietuvoje daugėja perinčių porų. Nuo 2003 m. pradėjus įgyvendinti Jūrinių erelių apsaugos projektą Lietuvoje ištyrinėta 40 proc. teritorijos ir joje surasti 56 natūralūs lizdai, pagaminti 66 dirbtiniai lizdai. Manoma, kad Lietuvoje iš viso gali būti apie 80-90 šių erelių porų (pasaulyje jų populiaciją sudaro iki 11 tūkst. porų). Daugiausiai jų priskaičiuojama žuvingoje Norvegijoje – net 2000 porų, Lenkijoje – apie 500, Vokietijoje – apie 350 porų. Nedidelei Lietuvai minėti skaičiai yra visai neblogas rodiklis, ypač turint galvoje, kad labai tankiai ereliai gyventi ir negali. Juk į savo teritoriją, kur, paukščių apskaičiavimu, maisto pakaks tik jo palikuonims, kitų erelių apsistojusi pora neįsileidžia.
Lizdas išlaiko ir žmogų
Kaip pasakojo šimtus lizdų aplankęs ir daugybę dar neskraidančių erelių jauniklių sužiedavęs ornitologas Deivis Dementavičius, šie paukščiai gana taikūs. Pastebėję ornitologus jie nepuola, tik ilgai suka ratus virš lizdo, paskui dingsta ir sugrįžta tik tada, kai ornitologai jau būna atlikę savo darbus – pamatavę, pasvėrę ir sužiedavę jauniklius. Išvykos metu Dementavičius, apsirūpinęs alpinistine įranga, gana sparčiai įlipo į 27 m pušį. Pasak jo, sunkiausia būna iš apačios užsiropšti į platų lizdą. Įdomu, kad lizdas toks tvirtas, jog puikiai išlaiko žmogų. Jame sėdėdamas Dementavičius matuoja, sveria jauniklį ir visus duomenis diktuoja po medžiu laukiančiam Rumbučiui. Ornitologai džiaugiasi, kad dabar alpinistinę įrangą jiems nupirko projekto rėmėjai – UAB „Litagros chemija”. Anksčiau į 28 m medžius tekdavo lipti, galima sakyti, plikomis rankomis. Pasak „Litagros chemijos” generalinio direktoriaus Džiugo Grigaliūno, jų įstaiga projektą jau parėmė 150 tūkst. litų. Grigaliūnas ir pats yra gamtos mylėtojas, todėl džiaugiasi galėdamas pagelbėti nykstantiems paukščiams.
Žmogaus nesuuodžia
Įdomu, ar ereliai nepalieka savo vaikų, užuodę žmogaus kvapą po ornitologų apsilankymo. Rumbutis sakė: „Paukščio uoslė prastesnė už žmogaus, tad jis tikrai nesuuodžia žmogaus kvapo. O prisirišimas prie jauniklių labai stiprus (kuo jauniklis didesnis, tuo prisirišimas stipresnis), taigi nebūna, kad tėvai nesugrįžtų pas vaikus. Lizdą gali palikti tik perėjimo metu išbaidytas paukštis. Daug žalos padaro miško kirtimas. Benzininio pjūklo garsas išbaido perintį paukštį. Jei jis negali sugrįžti keletą valandų, embrionas atšąla ir iš tokio kiaušinio jau niekas neišsirita”. Pasak ornitologų, anksčiau manyta, kad suradus erelio lizdą geriau niekam nepranešti, tegul sau slapta jis peri. „Tačiau vėliau įsitikinome, kad toks požiūris nėra geras. Niekam nežinant ima ir priartėja kokie nors kirtimai prie lizdo. Suskaičiavus lizdus galima pasirūpinti apsauga, riboti kirtimus, įsteigti specialias saugomas teritorijas”, – pasakojo projekto koordinatorius Rumbutis.