Galina Dauguvietytė: „Daryk viską, ką nori, kad paskui nesigailėtum“

Ištraukos iš spaudai ruošiamos (rugpjūtį pasirodysiančios) leidyklos „Tyto alba“ knygos „Post scriptum“

– Kaip reaguojate į savo šlovę, kuri jus vėl užklupo pasirodžius pirmajai knygai „Perpetuum mobile“? Kokia knygos populiarumo paslaptis? Ir kaip tai atlaikyti?

– Tai laikinas dalykas. Laikraščiai, žurnalai, televizijos skambina. Žinau, kad tai praeis. O kad pirmoji knyga turės tokį pasisekimą – netikėjau. Man paslaptis, kad ji buvo tokia skaitoma ir išėjo net 7 leidimai. Gal sėkmę lėmė tai, kad nenorėjau atrodyti geresnė, negu iš tiesų esu, negražinau savo šeimos gyvenimo. Netikiu ir dabar dideliu antrosios knygos populiarumu. Kai būni pačioj šlovės viršūnėj, turi atsiminti, kad vieną dieną nebebūsi. Viskas yra laikina. Šlovė taip pat.

Penas paparacams

– Dabar galvoju, kiek daug neteko žurnalistai peno, kai mes kūrėme televizijos serialą „Petraičių šeima“. Buvo vienos jaunos mūsų serialo dalyvės graži meilė. Ji buvo ištekėjusi, jis – vedęs, bet jie buvo jauni ir norėjo mylėti. Aš žiūrėdavau, kaip jie vaikščiodavo po parką susiėmę už rankelių. Man būdavo taip gražu. Galvodavau, Viešpatie, kokia graži meilė. Jie vienas į kitą žiūrėdavo taip, kad jų akys degė. Jie išsiskyrė neišblėsus meilei, gyvenimas juos išskyrė, bet ne šeimos. Kai jie turėjo išsiskirti, supratau, kiek jiems tai turėjo suteikti kančių. Ji vėliau išsiskyrė su savo vyru, gražiai užaugino vaikus. Įsivaizduoju, kiek dabar būtų gaudymo, kiek žurnalistų lakstymo.

Per visą mūsų darbo dešimtmetį, oi, kiek būtų peno žurnalistams ir paparacams. Bet tada tai nebuvo madinga. O dabar madinga – kokia vyro palikta moteriškė pasakoja laikraščiams apie savo jausmus, kaip jį mylėjo, kokia buvo graži šeima, kaip paliko, kodėl paliko. Užmušk mane, negalėčiau. Man už tas moteris gėda. Jos rauda ir smulkiai pasakoja apie viską laikraščiams. Aš kai paskaitau, tai pagalvoju – na, moterys, moterys, kur jūsų savigarba? Man darosi neskanu, o žurnalistai tuo naudojasi. Naudojasi, ir ne vieną kartą – laikraštyje parašo ir dar televizijoje laidą padaro. Jei šiandien būčiau pamesta vyro ir ateitų kokia žurnalistė klausti, tai aš pasakyčiau: „Eikit šikt“ ir uždaryčiau duris. Koks jų reikalas?

Apie žvaigždžių ligas

– Jūs įsitikinusi, kad nė vienas iš „Petraičių šeimos“ nesirgo žvaigždžių liga?

– Jei kas ir sirgo, tai nesimatė. Konstancija Bialopetravičienė, Petraitienės vaidmens atlikėja, tai tikrai nesirgo. Jų bute buvo priregistruota gal 30 televizijos darbuotojų, nes tada, jei buvai nepriregistruotas, tai darbo negaudavai. Pas ją buvo kaip Saulėtekio bendrabutyje. Krūva žmonių. Kostė atiduodavo viską, galėjo atiduoti paskutines kelnes, paskutinius marškinius. Jos vyras buvo ministras ir pirmas sovietmetyje atsistatydino. Tai buvo negirdėtas dalykas tuo laiku. O Kostė buvo retas žmogus. Prirašyta jų bute buvo ir talentingų, ir „bezdielnikų“. Kaip Šveikas sako: „Karas – tai didelis dalykas, nes, be gerų žmonių, žūsta labai daug apgavikų ir žulikų“. O aš ir pati, kas mane pažįsta, žino, niekada nebuvau išponėjusi, išdidi. Tai ne mano charakteriui.

Su žvaigždėmis susijusi ir dūšelė teta Beta – Bernadeta Lukošiūtė, vedusi vaikams laidas, kurią galima prie širdies dėti. Ji buvo labai graži panelė. O Petraičiuose vaidino mano mylimiausias, talentingiausias Lietuvos komikas Pranas Stankevičius, kurio talentas buvo beveik nepanaudotas. Kai tik jis pasirodydavo kadre, visi imdavo žvengti – jam nereikėdavo nieko sakyti.

Ji buvo jaunutė, o Pranas buvo vedęs jau tris kartus. Jo visos žmonos buvo puikios. Pasisekimą turėjo milžinišką. Jiedu vienas į kitą įsižiūrėjo. Ji yra iš Viduklės. Beta pranešė tėvams, kad išteka už Prano iš „Petraičių šeimos“. Visa Viduklė buvo apimta siaubo – radijo diktorė, šitokia lėlė, už šitokio kvailio (toks įspūdis buvo iš „Petraičių“). Ogi žmonės priima aktorių tokį, kokį mato vaidmenyje. Jei jis vaidina Hamletą – tai herojus, jei vaidina Ferdinandą „Klastoje ir meilėje“, tai bobos miršta. Dabar jei Rolandas Kazlas atvažiuotų po to, kai vaidino tą šlubą bažnyčios sargą su atvėpusia lūpa, pirštis į kokį kaimą, na, taigi Jėzau, Jėzau. O Pranas grožiu nepasižymėjo, bet buvo nepaprastai elegantiškas. Gyvenime nenešiojo jokių akinių, seriale jo akiniai buvo su paprastais stiklais, nes to reikalavo vaidmuo.

Arčiau kairės

– Kokios jūsų politinės pažiūros?

– Esu arčiau kairės. Mano tėvas visą laiką buvo už biednus, nors pats gyveno turtingai. Jis augo turtingoje, poniškoje teisėjo šeimoje, pats gerai uždirbo, bet biedni jam buvo viskas. Jis buvo labai jautrios širdies. Dalydavo biedniems pinigų, vienai moteriai mokėjo pensiją, slapta duodavo pinigų vokiečių belaisviams. Biednus ir mama užjausdavo. Dabar galvoju, jeigu mano tėvas būtų gyvas? Buvo labai liberalių pažiūrų. Jis turbūt nebūtų buvęs (niekada ir nebuvo) partinis, nes jis labai mylėjo žmones ir nesitaikytų su jokiais išvežimais, kalėjimais, šaudymais. Kuo jis šiandien būtų? Sunku pasakyti. Mama tai turbūt su Murza eitų. Žinoma, jokiuosi. Nors iš tikrųjų mes buvom dideli Lietuvos patriotai. Žinojome visų mūšių datas, Lietuvos padalijimus, visus Vytauto žygius. Vasario 16-oji mums buvo didelė šventė. Patriotizmas buvo mumyse. Dabar, kai žiūriu laidą „Klausimėlis“, man gėda darosi.

Apie demokratiją

– Kas yra demokratija? Ar ji yra Lietuvoje?

– Kas yra demokratija, atleisk, aš nežinau. Šiandien demokratijos nejaučiu. Demokratija dabar yra tai – „rob co chceš“. Nori mušk vaikus, nori tarpusavyje su boba užsikapok. Į liftą vienas įlipti bijai, su rankinuku gatvėje eiti bijai. Laikraštyje plepėk ką nori ir kiek nori, nuogas rūras rodyk kiek nori. Per televiziją kas trečias žodis „šūdas“ ir „šikna“. Aš visada buvau ir būsiu už demokratiją, už laisvą Lietuvą, bet ne už tokią. Gal demokratijoje visur tiek daug „žulikų“ aplinkui. Aš nežinau.

Apie kultą

– Kodėl dabar žmogus lyg ir nebeturi teisės būti senas?

– Dabar jaunystės kultas. O kai kada pats gyvenimas priverčia pasijusti senu. Daug kas priklauso nuo to, kaip tau tą senatvę duota praleisti. Man labai gaila, kad daugybė energingų, gabių, talentingų moterų išstumiamos į pensiją ir eina dirbti auklėmis, valytojomis, nes darbovietės pageidauja jaunų, iki 35 metų moterų. Tai anekdotas. Lietuvoje dabar – absoliutus jaunystės kultas. Per televiziją tai matome. Aš tik laukiu, kada prie Leonido Donskio rimtos laidos „Be pykčio“ pastatys dvi jaunas panas su korsetais. Nebežino jau kur kišti tas plikas paneles. Aišku, žiūrėti į seną žmogų ekrane gal irgi nėra labai malonu, jei jis nėra aktorius, bet dabar per didelis jaunystės kultas. Pas mus jau į 50 metų moterį žiūrima taip – užsisakyk vietą kapinėse.

Apie senatvę

– O jei linksmiau pažiūrėtume į senatvę – taip, kaip jūs mokate?

– Kartą man paskambino anksčiau populiari dainininkė Ablėnaitė. Ji suorganizavo, mandagiai kalbant, pagyvenusių, bet šiaip jau tokių senukų susibūrimą. Jis vyko kavinėje, orkestras grojo. Kvietė, kad ateičiau, sakė, bus labai linksma, pasišoksime. Aš pagalvojau, Jėzau, kad aš eičiau ten su tom klipatom šokti. Kad aš pati tokia, tai aš žinau. Pasakiau, kad neisiu. Apie ką aš su jais kalbėsiu? Jei su tokia pačia kaip aš kalbėsiu, tai prasidės ligos, daktarai ir anūkai. Ačiū. Nenoriu. Negaliu pasakyti, kad man nieko neskauda, „i tu boli, i tu koli“, bet apie tai aš kalbėti nemėgstu. Neįdomu. Apie politiką? Seni žmonės labai mėgsta kalbėti apie politiką. Aš irgi mėgstu žiūrėti laidas apie politiką, bet postringauti man neįdomu. Su manim labiau mėgsta bendrauti jauni, ir aš mėgstu su jaunesniais. Čia panašu, kaip susirenka karo dalyviai, apsikabinėję tais geležiukais, ir pasakoja, kur aš ten kovojau, koks buvau narsus. Aš tą karą pergyvenau, bet man ir to nuobodu klausytis. Tai, įsivaizduoju, kaip dabar jaunimui neįdomu, kai koks senis pasakoja, kaip ten sovietmečiu buvo, kokį tiltą statė.

Gyvenk, kaip širdis liepia

– Kokį pamokymą jaunesniems pasakytumėte iš to, ką supratote gyvendama?

– Gyvenk taip, kaip širdis liepia. Ir būk toks, koks esi. Jei tau rūpi odinis „meblius“, tai tu jį ir įsigyk. Negali – imk išsimokėtinai. Patinka keliauti – keliauk. Jeigu tau įdomu kas kita, tai daryk ką kita. Daryk viską, ką nori, kad paskui nepasigailėtum.

– Bet ne visada gali daryti tai, ką nori, nes nesi vienas – yra tėvai, vaikai, antrosios pusės. Yra apribojimų.

– Reikia mokėti išsisukti. Yra pogrindis. Laikinai galima išeiti į pogrindį.

Apie elitą

– Ar žmonės, kuriuos matote dabar priėmimuose, žurnalų puslapiuose – elitas?

– Dabar elitas tai yra litas. Tarp to lito pasitaiko ir elito. O žurnalus, kur vien to lito atstovai, tai atiduodu savo kaimynei, bet ne skaityti. Ji turi katiną, ir kad nereikėtų smėlio pirkti, tai ji paplėšo jam šių žurnalų.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

2 komentarai į "Galina Dauguvietytė: „Daryk viską, ką nori, kad paskui nesigailėtum“"

  1. ruta

    Super ačiū,man labai patiko 😉

  2. vitalija

    Šia aktore tiesiog zaviuosi! tokia jauna jos širdis, tiek ryžto ir entuziazmo… super!!!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.