Pasvalio mieste, Geležinkeliečių gatvėje, nuosavame mūriniame name gyvenanti 69 metų Vanda Lapinskienė su savo 40 metų sūnumi Rolandu Lapinsku iki šiol jaučiasi tarytum ant parako statinės. Pasvaliečių šeimą nerimas ir baimė kausto dieną bei naktį dėl šių metų pradžioje gyvenamojo namo kambario vidury atsivėrusios smegduobės.
Šio Šiaurės Lietuvos miesto gyventojų, kaip ir biržiečių, jau seniai nebestebina jų krašte atsiveriančios karstinės įgriuvos. Pasvalyje būta visko – smegduobių gatvėse, ganyklose, dėl įgriuvų skilinėjusių namų pamatų, sienų, apgriuvusių pastatų. Tačiau to, kad karstinis reiškinys savo nagus parodytų vidury kambario, keldamas grėsmę ne tik gyventojų turtui, bet ir gyvybėms, dar niekam girdėti neteko.
Rytą vakarą persekioja baimė
Tą pavakarę, kai PB korespondentė apsilankė pas Lapinskus, ponia Vanda ravėjo prie namo pasodintų daržovių lysves. Pakalbinta moteris neslėpė ją slegiančio nerimo.
„Keliuosi ir guluosi su baime. Juk toji smegduobė vėl gali bet kuriuo momentu atsiverti ir praryti mus su visomis lovomis. Laimė, kad tada žemė įgriuvo priestato negyvenamame kambaryje. O jei taip atsitiktų po kita mūsų namo dalimi, ten, kur beveik nuolat būname?” – V.Lapinskienei ir po pusmečio akyse stovi regėtas kraupus vaizdas – atsivėrusi duobė.
Pensininkė moteris šiek tiek pinigėlio prasimano Pasvalio turguje pardavinėdama pačios užaugintas našlaites, kitokias gėles. Po to, kai visa Lietuva sužinojo apie jos namo kambaryje atsivėrusią smegduobę, turgavietėje pažįstamos moteriškės ją netgi barė.
„Kam tu apsiskelbei per visą šalį apie tą savo bėdą? Norėsi parduoti namą, apsigyventi, kur būtų saugiau, o jo niekas nepirks!” – atkartojo išgirstus priekaištus pasvalietė.
V.Lapinskienė kol kas iš Pasvalio išvykti neketina. Tiesa, jos čia niekas prievarta nelaiko. Bet moteris pasiryžusi iki gyvenimo pabaigos rūpintis savo iki šiol nevedusiu sūnumi. Juolab kad pastarasis čia turi įleidęs šaknis – namai ir vairuotojo darbas.
„Kitąsyk pagalvoju – kaip bus, taip. Jeigu jau bus lemta prasmegti skradžiai žemę, tebūnie”, – garsiai guodėsi pašnekovė.
Žemė kambaryje tebesmenga
Lapinskų atmintyje iki šiol giliai įsirėžęs šių metų sausio 3-iosios rytas. R.Lapinskas, įėjęs į savo dviejų aukštų mūrinio namo negyvenamą kambarį, vos neįkrito į jo vidury, po paklotu linoleumu, atsivėrusią smegduobę.
Keturiasdešimtmetis vyriškis, įžengęs vidun, pajuto po kojom kažin ką minkšto, o viena jų gerokai įsmuko žemyn. Pakėlęs užklotą dirbtinę grindų dangą jis net aiktelėjo – po ja žiojėjo tuštuma. Rolandui nereikėjo nė specialistų paaiškinimo. Pasvalietis iš karto suprato, kad vos neįdribo smegduobėn.
Išmatavo. Ogi ji pasirodo esanti ne tokia ir maža – maždaug 2 metrų gylio ir poros metrų pločio. Praėjo nerimo diena. Naktį sūnus su motina nesudėjo nė bluosto. O po paros ryžosi informuoti rajono valdžią.
Iš pradžių būta nesusipratimų, nes vienas iš Savivaldybės klerkų įgriuvą paliepė susitvarkyti patiems. „Bet kur mes žiemą gausime smėlio? Dėkui Dievui, mūsų pagalbos šauksmą išgirdo meras, jo pavaduotojas. Parūpino, kad ugniagesiai duobę žemėm užpiltų”, – tuomečiai rūpesčiai pasvalietei primena košmarą.
Mostelėjusi ranka kiemo tvoros kampo link moteris parodė, kad to smėlio buvo privežta gerokai daugiau nei reikėjo įgriuvai užpilti. Bet, anot jos, tai – tik į naudą. Mat žemės vidury kambario tebesmenga – moteris kaskart po linoleumu vis papila smėlio.
Ragino palikti šėtono kraštą
„Gal apačioj, po Pasvaliu, tyvuliuoja jūra? – netikėtai pasiteirauja V.Lapinskienė. – Kartą Biržuose nusipirkau tokį kalendorėlį. Jame buvo parašyta, kad ateis diena, kai prasmegs visas miestas, o jo vietoje tyvuliuos vanduo…”
Moteris turi tris seseris. Viena gyvena už Biržų, antroji – Nemunėlio Radviliškyje, trečia – netoli Kupiškio. Jos ponią Vandą ragina kuo skubiau, pasak jų, palikti tą šėtono kraštą, kraustytis gyventi pas kurią nors jų.
„Kiek žinau, ten nei žemė veriasi, nei dunda. Iš baimės, kad galiu vieną nelemtą kartą gyva sulįsti žemėn, buvau pakėlusi sparnus. Bet blaiviai pagalvojusi ir vėl apsiraminau. Kodėl aš senatvėj turiu būti kampininkė. Turbūt baigsiu savo amželį nugyventi ir Pasvaly”, – garsiai save ramino ji.
Smegduobė didesnių finansinių nuostolių šeimai nepridarė, išskyrus įtrūkusią namo sieną ir pamatų dalį, todėl materialinės pagalbos į Savivaldybę nesikreipė. O moralinės žalos atlyginimo dėl nuolatinės baimės po kartą jau pagrasinusios stichinės nelaimės paprašyti nėra ko.