Tos upės – kultūros ir istorijos žinių, naujausios informacijos apie šalį – plačiausia vaga yra Prancūzų kultūros centre Vilniuje
Vakaras Prancūzų kultūros centro Vilniuje kino salėje. Susirinkę jaunimo ir kiek vyresnio amžiaus žmonių. Šiaulių universiteto docentas Vytautas Bikulčius savitai pasakoja apie vieną įdomiausių dabarties prancūzų rašytojų Pascalį Quignard’ą, jo kūrybą ir dvi tik ką leidyklos „Alma littera” išleistas (vert. Ramutė Ramunienė) knygas: „Nė vienas pasaulio rytas” ir „Terasa Romoje”. Autorius – kelių Prancūzijos literatūrinių premijų, tarp jų ir Gonkurų, laureatas. Rodomas dokumentinis filmas apie šį rašytoją. Vakaras pralekia bematant. Be abejo, rytoj daugelis ieškos šio autoriaus knygų.
Pažinimo prabanga
Kai gyvenome nuo pasaulio atskirti geležinės uždangos, užsienio kalbą mokėti buvo išskirtinumas ir rizika. Pranašu, nes kažką, gal gavęs iš po skverno, galėdavai pasiskaityti ir taip sužinoti, kuo kvėpuoja pasaulis. O bėda – vis tiek į tavo „stalčiuką” KGB, kaip tai įsivaizdavome, patekdavo įrašas apie kalbos takelį į „supuvusius Vakarus”. Toks įrašas lėmė kelionių ribojimą ir nepatikimumo statusą. Taigi ūžtelėjus Atgimimo bangai ir atsikovojus nepriklausomybę Lietuvoje tebuvo likę vos 12 vidurinių mokyklų, kuriose buvo mokoma prancūzų kalbos. Anglų ir vokiečių kalboms kiek geriau ėjosi.
Naujų vėjų dvelksmas
Vienai po kitos Vilniuje kuriantis užsienio valstybių ambasadoms Prancūzijos ambasada bene pirmoji susirūpino, kodėl gražiais kultūros ir mokslo ryšiais su jų šalimi tarpukariu garsėjusi Lietuva taip nutolo. Tuometinio ambasadoriaus Philippe’o de Suremaino ir mūsų Vyriausybės pastangomis pradėta remti vadovėlių leidybą, įsteigti prancūzų kalbos paprasti ir pagal profesijas profiliuoti kursai, organizuojamos šią kalbą besimokančių moksleivių viešnagės Prancūzijoje apgyvendinant šeimose. Žodžiu, prancūzų kalba dabar nėra tokia jau retenybė. Knygynuose randame leidinių originalo kalba. Masina keliauti turistiniai maršrutai. O įdomiais renginiais ir abipusių ryšių plėtimu džiuginantis Prancūzų kultūros centras kasmet siūlo įvairialypę pažinimo, kalbos tobulinimo programą. Kasdien visus norinčiuosius atviromis durimis kviečia vadinamoji mediateka – informacijos centras, paprasčiau – biblioteka.
Mediatekos informaciniai srautai
Čia ir paprasta skaitykla – spauda, žinynai, žodynai. Be to, gausu lentynų su kompaktiniais diskais (jų čia 1557), DVD video (252), daugiau kaip 10 tūkst. knygų – jaunimui, suaugusiesiems, mokslinių, grožinės literatūros ir t.t. Mediatekos-informacijos centro vadovė Asta Būčienė sako, kad jau atsiranda problema dėl vietos stokos. Kasmet tenka išrinkti seniau leistas ir ne tokias paklausias knygas ir padovanoti jas Vilniaus universitetui ar mokykloms – atlaisvinti vietą naujiems leidiniams. Šiuos mediateka perka Prancūzijos leidyklose pagal šios valstybės Užsienio reikalų ministerijos skiriamas tikslines lėšas. Tad knygų upės kasmet atiteka į Vilnių. Tačiau dar reikia apie jas pranešti, skatinti jų vertimus į lietuvių kalbą. Taip atsiranda ir didelė kultūrinė programa. Į ją įsitraukia ir bendradarbiaujančios Lietuvos leidyklos. „Su „Baltomis lankomis”, „Tyto alba”, „Alma littera”, „Aidais”, „Vaga”, – pasak Būčienės, – gražiai dirbama kartu. Jau dešimt metų Prancūzijos užsienio reikalų ministerija ir Nacionalinis knygos centras finansuoja šiuolaikinių prancūzų autorių leidybą Lietuvoje. Oskaro Milašiaus programa leidybai remti (taip ji pavadinta Lietuvoje) apima visų sričių vertimus: literatūros, teatro, meno, filosofijos, humanitarinių, techninių mokslų. Tam tikslui skirti pinigai panaudojami remti lietuvių leidyklas – joms nupirkti autorines teises, rūpintis leidyba ir knygų reklama. Štai šiemet programa remia Charles’o Perrault pasakų knygos leidimą. Rengiamas naujas Romaino Rolland’o „Užburtosios sielos” vertimas. Leidyklos siūlo savo atrastus prancūzų autorius bei ketinamas versti jų knygas. Per metus paremiamas 10-15 knygų leidimas. Rengiamos leidinių sutiktuvės, organizuojamos skaitymo šventės, teatro pjesių aktorinio skaitymo vakarai”.
Tad ir iš pradžių minėtas vakaras Prancūzų kultūros centro kino salėje – dviejų į lietuvių kalbą išverstų Pascalio Quignard’o knygų pristatymas – nėra vienkartinis įvykis. Tokių renginių per metus įvyksta nemažai. Nuotaikingas buvo ir Poezijos pavasario šventės metu Prancūzų kultūros centre įvykęs vakaras, kuriame dviem kalbomis skambėjo Marcelijaus Martinaičio, Vlado Braziūno, Dainiaus Gintalo eilėraščiai. Ten susipažinome su vertėjais, poetais eseistais Guy Goffete’u ir Marcu Fontana.
Mediatekos vadovė Būčienė sako, kad jie norėtų labiau paskatinti prancūzų knygų vaikams ir jaunuoliams vertimus į lietuvių kalbą – šių knygų niekada nėra per daug, tokių prancūziškų vertimų stinga. Tad rudenį planuojami specialūs renginiai su iš Prancūzijos pasikviestais rašytojais. Būčienės nuomone, jiems sekasi dirbti, nes visada jaučiasi palaikomi ir skatinami Prancūzijos ambasados vadovų. Jiems atidūs Prancūzijos kultūros centro vadovė Sylvie Lemasson, jos pavaduotojas ir kultūros atašė Julienas Couzy.
Tad žinių upės teka, tereikia norėti iš jų pasisemti.