Šiuolaikinio amerikiečių rašytojo Čarlzo Freizerio (Charles Frazier, g. 1950) romano „Šaltasis kalnas” (išleido „Obuolys”, vertė Jurgita Jėrinaitė) turinys, sakyčiau, kiek disonuoja su knygos apipavidalinimu – ryškiomis spalvomis tviskančiame viršelyje holivudiškai išpuoselėtų kūrinio herojų veidų išraiška tarytum žada įprastą įtempto siužeto amerikietišką trilerį. Bet iš tiesų rimtas ir gilus epinio pasakojimo „Šaltasis kalnas” yra gan toli nuo šiuolaikinės masinės kinematografijos kūrimo principų – nepaisant fakto, kad populiariojo „Anglo ligonio” režisierių A.Mingelą (Anthony Minghell) Freizerio romanas įkvėpė sukurti to paties pavadinimo filmą, kuris praėjusiais metais buvo nominuotas net septyniems „Oskarams”.
„Šaltasis kalnas” – romanas apie meilę, karą, neapykantą ir mokėjimą įveikti neviltį. Jo fonas – Pilietinis karas, XIX amžiaus viduryje visam laikui sujungęs lig tol į Pietus ir Šiaurę padalytą Ameriką. Nekalbaus Inmano ir pastoriaus dukters Ados meilė įsižiebia kruvinų įvykių išvakarėse. Netrukus jauną vyrą sunkiai sužeidžia mūšio lauke. Per plauką mirties išvengęs Inmanas nusprendžia nebegrįžti į frontą ir leidžiasi per visą šalį namo pas mylimąją. Romane nusidriekia dvi paralelinės kelionės: ilgas ir varginantis Inmano žygis per Amerikos platybes ir vidinė Ados odisėja savęs suvokimo link. Išskirtinis šio romano bruožas – tai detalus ir itin gilus minėtų kelionių aprašymas, turtinga kalba ir įtaigus santūraus pasakojimo ritmas. Tačiau tai ne tik istorija apie kelionę namo, kurią galima sieti su Homero „Odisėja”, bet dar ir pasakojimas apie karo pasekmes žmogaus sielai, apie kainą, kurią sumokame už kitų beprotybes…