Mylimai moteriai – neįprasta dovana

To į girtuoklystes įjunkusio ir neeilinius savo talentus užmetusio keistuolio jau niekas į protą nebesugrąžins. O juo susižavėjusi Kauno ponia ilgai kaime neištvers, greit išlėks atgal į didmiestį.

Taip apie neįprastą visoje šalyje žinomo 51 metų medžio drožėjo Venecijaus Jočio ir jo bendraamžės mylimosios kaunietės pedagogės Eglės Samulytės porą kalbėjo akylai ją nuo pat draugystės pradžios stebintys Rokiškio rajono Degenių kaimo gyventojai.

Tačiau piktos skeptikų pranašystės neišsipildė.

Prieš dvejus metus užgimusi Kauną palikusios inteligentės ir iki kaulų smegenų kaimiečio, gabaus medžio drožėjo meilė liepsnoja vis labiau.

Pernai per Rasas pagal pagoniškus papročius susituokusi pora ne tik neiširo, bet netgi susisiejo civilinės santuokos saitais.

Vakar ji buvo įregistruota Rokiškio civilinės metrikacijos skyriuje.

„Man nepatiko sugyventinės statusas”, – taip lakoniškai savo sprendimą oficialiai susituokti paaiškino senovės baltų kultūros žinovė, pagonių žynės titulą turinti E.Samulytė, anksčiau tikinusi, kad jai ir jos mylimajam antspaudai pasuose visiškai nieko nereiškia.

Pirmos santuokos žlugo

Ši santuoka abiem sutuoktiniams – antroji.

Moteris su turtingu savo pirmuoju vyru išsiskyrė, kaip pati teigė, jų gyvenime atsiradus dvasiniam susvetimėjimui, kurio nepajėgė užpildyti jokios materialinės gėrybės, ir susigrąžino mergautinę pavardę.

V.Jočį žmona paliko, nes šis neišlaikė šeimos, būdamas meniškos sielos labiau domėjosi drožyba nei ūkio darbais, o galop ir drožinėjimus iškeitė į alkoholį.

Mylimoji prikėlė naujam gyvenimui

Pastaraisiais metais depresijos kankinamas, į alkoholį įnikęs V.Jočys aplinkiniams kėlė gailestį.

Netikėtas E.Samulytės atsiradimas drožėjo gyvenime prilygo stebuklui, prikėlusiam vyrą naujam gyvenimui.

Dabar jis vėl kuria: dalyvauja parodose ir drožinėja pagal užsakymus.

Keli originalūs drožiniai papuošė ir vyro sodybą Degeniuose. Viena didžiulė žmogaus pavidalo skulptūra pritaikyta žibintui laikyti, kita vaizduoja ugniagesį.

„Tai eurogaisrininkas”, – „Panevėžio rytui” paaiškino keistos šalmuotos ir žarną laikančios figūros esmę V.Jočys.

Mat „ugniagesys” stovi toje vietoje, kur prieš metus buvo tvartas.

„Panevėžio rytas” rašė, kad jį Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dieną V.Jočys padegė, o gaisro gesinti atskubėjusiems ugniagesiams paaiškino taip norėjęs prisidėti prie visoje šalyje paskelbtos akcijos „Apšvieskime Lietuvą”.

Vėliau drožėjas atskleidė tikrąją šio per visą šalį nuskambėjusio savo poelgio priežastį: tvartas jam neva užstojęs gražų gamtovaizdį.

Negąsdina nei daržai, nei lauko tualetas

Kol V.Jočys drožinėja ar rūpinasi namais, jo mylimoji dirba Pandėlio gimnazijoje etikos mokytoja.

Ilgus metus Kaune gyvenusi ir mokytojavusi didmiesčio mokykloje, E.Samulytė sakė negalinti atsižavėti mažo miestelio mokinių nuoširdumu ir aukštu gimnazijos pedagogų lygiu.

„Ir darbe, ir namuose Degeniuose jaučiu dvasios ramybę ir gyvenimo pilnatvę”, – džiaugiasi didmiesčio prabangą į kuklią kaimo buitį iškeitusi moteris, patikinusi, kad jos negąsdina nei daržų ravėjimas, nei lauko tualetas.

Moteris nepyksta ir dėl to, kad V.Jočiui kai kurie ūkio darbai ne iškart nusiseka.

Kai „Panevėžio ryto” korespondentė lankėsi poros sodyboje, ką tik bulves išvagojęs drožėjas mylimajai pranešė, kad jai reikės atkasti morkas, kurias bevagodamas netyčia užvertė žemėmis.

Piliakalnyje medituos kartu

Nemažai laiko sodybos aplinkai gražinti skiriantis V.Jočys prieš gerą mėnesį padidino šalia namų buvusį tvenkinį.

Tačiau, pasak vyro, jam vis tiek kažin ko trūkę, todėl sumanė vienoje tvenkinio pusėje supilti didelį kalną ir apjuosti grioviu.

Lyg ir saloje atsiradęs piliakalnis buvo sukastas toje vietoje, kur prieš metus šalia aukuro pagal senovinius pagoniškus papročius E.Samulytė ir V.Jočys buvo sutuokti.

Savo rankų darbo kūrinį – piliakalnį vyras paskyrė savo mylimajai jų pagoniškų vestuvių metinių proga.

V.Jočys piliakalnyje dar įrengs aukurą, prie kurio Eglė galės medituoti ir semtis jėgų. Jai draugiją, žinoma, palaikys ir pats.

Po piliakalnio žemėmis buvo palaidotas ir vestuvių apeigose naudotas aukuras. Anot E.Samulytės, V.Jočys taip padarė norėdamas tą aukurą išsaugoti nepaliestą.

Ant naujojo piliakalnio kol kas pastatytas laikinas aukurėlis.

Pora sakė laukianti, kol neseniai supiltas žemių kalnas apaugs žole ir kita augmenija.

Tuomet per kitų metų Rasų šventę ten bus galima uždegti ugnį specialiai pastatytame aukure.

Jei per savaitgalio šventes Degeniuose sulauks svečių, V.Jočys ir E.Samulytė sakė lipsią ir ant pliko kalno, tačiau tikrai harmonijai pajusti reikėtų ir žalumos.