Anksčiau nė už ką nebūčiau patikėjusi, kad jokia, net pati karščiausia meilė, manęs neatplėš nuo gimtinės, Klaipėdos ir jūros”, – sako Lina Engelsberger, jau tris metus gyvenanti Šveicarijoje, Tyčino kantono Lugano mieste ir pro savo namų langus reginti spindinčias Alpių viršukalnes, girdinti kalnų vienuolyno varpus. Bet, kaip sakoma, niekada nesakyk „niekada”…
Iš pirmo žvilgsnio
Lina prisipažįsta, jog pirmoji meilė ir santuoka truko dvejus metus. Antroji atėjo labai netikėtai – ir iš pirmo žvilgsnio. Nuvykusi pas draugę į Šveicariją, patį pirmą vakarą keletui valandų buvo palikta jos palaukti bariuke. „Buvo tas jausmo žybsnis, kai susitiko mudviejų akys. Prie manęs priėjo gražus vyras – aukštas, šviesiaplaukis, panašus į lietuvį; pamaniau, šitas tikriausiai vedęs, nėr ko žiūrėt. Kas, kad atrodo man skirtas. Pradėjome kalbėtis, sužinojau, kad susipažinau su viengungiu, vėliau jis mus su drauge palydėjo į klubą, ir nuo to laiko nebesiskyrėme”, – prisimena
ina. Po savaitės Dežanas pasiūlė lietuvaitei už jo tekėti. Prisipažino, kad dar vaikas, juokais klausinėjamas mamos ir dviejų seserų, kokią nuotaką tikisi gauti, sakydavo, kad ves tik aukštą išlakią žydrų akių blondinę. „Tu – mano svajonių moteris. Savo žibuoklinėm akim mane suviliojai”, – sakė jis.
– „Nebaisu buvo pulti jo glėbin, nes buvo toks geras, atidus, nuoširdus, tyrų akių. Lietuviai vyrai yra šiurkštesni. Turiu stiprią nuojautą; ir sukrėtė jausmas, jog paskui šį žmogų galėčiau eit į pasaulio kraštą”.
„Bet draugavome vos savaitę, ir nebuvau jam sakiusi, kad turiu vaiką. Kai papasakojau savo istoriją, Dežanas nutilo keletui valandų. Ir jis papasakojo savo gyvenimą; supratau, kodėl jį ištiko šokas”. Anksčiau vyriškis ketverius metus gyveno Afrikoje ir mylėjo tenykštę juodaodę moterį – stulbinamai gražią. Kai ji pasakė, kad laukiasi, Dežanas pasipiršo. Bet paaiškėjo, kad juodoji princesė kūdikio laukėsi ne nuo jo… – „Manau, Dežnas pamilo mano sūnų, vien apie jį klausinėdamas, dar jo nė nematęs”, – susimąsto Lina.
Priėmė kaip savą
„Aš nežinau, kokios marčios norėjo Dežano mama savo pirmagimiui dievinamam sūnui. Buvau girdėjusi, jog šveicarės šaltos, tačiau reiklios ir pragmatiškos”, – sako Lina. Ji pasakoja, kad šveicarai Pabaltijo merginas laiko rusėmis, o turėti žmoną rusę – „šakės”, prestižo reikalas.
„Labai greit suartėjau su inteligentiška, draugiška ir tolerantiška jo šeima. Stebėjausi, kad jie niekada nepakelia balso, nesusierzina, o problemas išsprendžia ramiai, lyg kalbėtųsi apie orą. Tai labai šilti žmonės. Tai aš – balta varna, aš – temperamentinga. Iš pradžių galvojau, kad jie manęs nenori, nes jie neklausinėjo, kaip pas mus įprasta, kiek turiu turto, kuo dirba mano tėvai, kokia socialinė padėtis. Pasiteiraudavo tik, ar jie sveiki, kaip jiems sekasi. Tik gerokai po vestuvių Dežano tėvas, tiltų statytojas, savaime išsikalbėjo su mano mama, ir pasidžiaugė, kad jie abu – vienos profesijos, inžinieriai. Uošviai gyvena prie Lūgano ežero, kalnų papėdėje, mes – 700 metrų aukštyje. 40 000 gyventojų turinčiame Lugano mieste nerasi ūkininkų, tik tolėliau, Alpėse, ganosi „sidabrinės” karvės su didžiuliais skambalais ant kaklo”.
Trūksta tik kūdikio lopšio…
Lina Engelsberger turi laiko ir noro domėtis romėnų žygius menančio unikalaus grožio krašto istorija, aplankyti pavojingus Alpių tarpeklius ir stulbinama jėga trykštančius krioklius, įstabius viduramžių miestus. Jos gyvenimo žmogus Dežanas – architektas. Jis suprojektavo ne vieną čionykštį dangoraižį, Lugano autobusų stotį, o šiuo metu projektuoja „paskutinį mados klyksmą” – bionamus. – „Tie šveicarai – konservatyvūs, jų tvarkingas gyvenimas teka lygia vaga, – juokiasi Lina. – Kai mano vyras paprašo jų keliais štrichais nubraižyt savo namo viziją, paprastai jie piešia kvadratą. Tačiau dauguma susidomėjo sveiko gyvenimo būdo idėja ir nauju stiliumi. Užtat vyras daug dirba ir grįžta namo vienuoliktą valandą vakaro”.
Pasak moters, Lugane nepaprastai ramus gyvenimas, palyginus su didmiesčių: čia visi barai užsidaro iki vidurnakčio. Aikštėj ant suolelio palikęs aukso žiedą ar šveicarišką laikrodį, sugrįžęs atrasi. Ir visi visur su savimi tamposi kūdikius: į bažnyčią, į koncertą. Jos vyras nenori, kad žmona dirbtų arba užsidarytų namuose. Šiuos du kartus per savaitę sutvarko italė namų tvarkytoja (ją rasti buvo sunku, nes čia visi jas samdo), ir tuomet Lina išeina iš namų, kad jai netrukdytų. – „Mano vyras labai neišrankus, tad dabar tikrą valgį gaminu tik svečiams. Mes, kaip nedaugelis vietinių, dažnai priimame ir po penkiolika bičiulių savo namuose; be oficialaus kvietimo, be svečių sąrašo. Dabar mane juokas ima, kad anksčiau virdavau sriubytę, gaminau kotletus, garnyrą; dabar pakanka ant grotelių iškept gabalėlį mėsos. Jam vis tiek viskas visada skanu. Ir aš jam visada atrodau graži, ką bevilkėčiau”. Lina juokiasi prisiminus, kaip buvo sugalvojusi pasididinti krūtis; vyras pasakė: „Jei tu dėl to geriau jausies – prašau”, bet kai tai nebuvo uždraustas vaisius, tai ir nesusiviliojo šia kvaila idėja. Verčiau lanko reiki, kalbų, piešimo kursus. Šiuo metu įstojo į vieną Milano mokyklų studijuoti stilių, tai yra, mokysis drabužių modeliavimo. Iki Milano, Venecijos – ranka paduok, tik Roma kiek tolėliau. Aplankytos didingiausios Italijos katedros, meno galerijos, teatrai. Žiemą, kaip taisyklė, šeima slidinėja kalnuose. Ir pervargusį vyrą pavyksta išsitempt į pikniką gamtoje, tik į šokius pašėlti jis žmoną išleidžia vieną su draugėmis. Be to, Lina augina gėlių karalystę, įsirengusi „lietuvybės kampelį” namuose, ir vyras pagaliau gimtadieniui padovanojo išsvajotą šunelį „jorkį”. Kiekvieno mėnesio 12-ąją dieną (jų pažinties), Dežanas įteikia žmonai retesnių gėlių puokštę.
„Italų kalbą greit išmokau, prisipirkusi knygų, ir su vyru, jo šeima, kalbamės itališkai. Mano sūnus net buvo geriausias mokinys klasėje. Jam trylika metų, ir mokykloje juos tik pradeda mokyti dirbti kompiuteriais, pamokų neužduoda. Mokyklon eina be kuprinės, kaip stovi. Naglio klasės draugai „pamišę” dėl futbolo, net mergaitės, ir – dėl žirgų sporto. Vyras lepina berniuką; vos šis užsimano motociklo ar kur išeiti, bevelytų, viską leistų. Aš kitaip, sovietiškai išauklėta, tad esu griežta. Buvome sunerimę, kai sūnus įsimylėjo vienmetę italiukę; stengiausi sutrukdyti matytis šiems Romeo ir Džiuljetai. Bet šeimos psichologė nuramino: „Prisiminkite, kokie buvote devyniolikmečiai. Dabar šie reiškiniai prasideda anksčiau, ir tiek”. Lina džiaugiasi, kad bręstantis sūnus nebėra toks egoistiškas, šiandien ir jis balsu pasvarsto, jog kūdikis namuose, sesė ar broliukas – būtų tiesiog mažas stebuklas…
Ivona Žiemytė
„Vakarų ekspresas”