Aktorė – sutramdžiusi audrą ir atradusi žvaigždes

Klaipėdos dramos teatro aktorė Irena Simonaitytė liepos 7-ąją minės savo jubiliejų. Liepos mėnuo teatre – ne sezono metas, tądien neišvysime aktorės scenoje, todėl užsukome pas jubiliatę į namus.

Kaip ir daugelio aktorių namus I. Simonaitytės butą puošia daugybė draugų dailininkų dovanotų paveikslų, ant stalo – krūva knygų. M. Cvetajevos poezija originalo kalba, J. Marcinkevičiaus „Dienoraštis be datų”, proza ir publicistika – visa tai aktorė skaito vienu metu. Pokalbį apie teatrą ir jame sukurtus vaidmenis, kurių Irena skaičiuoja daugiau kaip šimtą, pradedame žiūrėdamos fotografijas.

– Nuolat galvoju apie spektaklius, net jeigu jų jau seniai nėra repertuare. Net diplominį spektaklį „Pūsk, Vėjeli” iki šiol sapnuoju, kad stoviu scenoje ir nežinau ką daryti. Dažni tokie profesiniai sapnai, – atsidūsta aktorė.

– Čia įamžinta scena iš „Seno dvaro”. Aš vaidinau Rozą, o spektaklį režisavo S. Kymantaitė. Labai įdomi režisierė. Gaila, kad neturiu nuotraukų iš J. Marcinkevičiaus trilogijos. Dalyvauti jos pastatyme buvo labai įdomu. Vienas pirmųjų mano vaidmenų Klaipėdos dramos teatre buvo Mindaugo dukra Ramunė „Mindauge”. Jaučiau didelį virpulį ir atsakomybę. Atsimenu tiesiog susiimdavau rankomis už širdies, kad galėčiau išeiti į sceną. Kad ir nedidelis vaidmuo.

Žinoma, atsakomybę prieš žiūrovą visą gyvenimą jauti. Kad ir daug metų scenoje praėjo – negaliu laisvai lakstyti.

Dar vienas pirmųjų mano vaidmenų – M. K. Čiurlionio sesė spektaklyje „Po svarstyklių ženklu”. Įsiminė to spektaklio, kaip ir kitų J. Marcinkevičiaus pjesių pastatymų, labai gera atmosfera.

O čia nepavykę kino bandymai Lietuvos kino studijoje. Tik viename „labai raudoname” „Mosfilmo” filme nusifilmavau „Vorota v nebo”. Neturiu daug kino patirties, bet manau, kad tiek teatre, tiek kine reikia nuoširdumo, vidinių, o ne išorinių dalykų.

Ar sunku sukurti vaidmenį?

Aš su kiekvienu vaidmeniu labai vargstu. Nesutinku su nuomone, kad užtenka išeiti į sceną ir viskas vyksta savaime. Neturiu recepto, kaip sukurti vaidmenį. Daug priklauso ir nuo režisieriaus. Padeda literatūra. Etiudai, mizanscenos, uždanga ir gėlės – tai tik paviršius. O iš tiesų viskas yra galvoje, nuolat.

Žinoma, vaidmenys yra ne vienodo sunkumo. Vieniems reikia daugiau išorinio efekto, kitiems žaismės lengvumo. Man įdomūs sudėtingi vaidmenys.

O jei nepavyksta persikūnyti, ar spektaklis nepatinka?

Nebijau pasakyti, kad yra ir nepavykusių vaidmenų. Žinoma, nepadariau visko, juk vaidmuo ne daiktas – jo nepaimsi. Tik po kiek laiko suprantu, kaip turėjo būti. Man taip atsitiko Dolės Telbo vaidmeniu „Žolyno arfoje”. Nežinau, ar dabar ką nors kitaip padaryčiau, tačiau dabar supratau, kad kalbėti reikėjo apie meilę, o aš emocijas spaudžiau, bandžiau ašaras lieti. Arba Magė Vydūno dramoje „Pasaulio gaisras”. Buvau jauna, nesupratau charakterio. Norėčiau sugrįžti į šiuos spektaklius dabar ir pabandyti iš naujo.

Su Mari vaidmeniu absurdo dramoje „Plikagalvė dainininke” keistai buvo. Iš pradžių sekėsi sunkiai, klausiau režisieriaus pastabų ir per mažai įdėjau savęs. Po premjeros atrodė beveik beviltiškai. O paskui pradėjau galvoti apie savo charakterio žaismę ir atėjo toks etapas, kad pradėjau laukti to spektaklio.

O kai spektaklis ne prie dūšios, stengiesi jį sušildyti, atrasti, kas patinka. Nors daina ar šokis. Man per daug paprasti kartais atrodydavo vaikiški spektakliai. Bet pamatai betarpiškas vaiko akis, ar koks mažylis iki scenos atrėplioja ir pasidaro gera vaidinti.

Anksčiau man artimesni buvo dramatiški vaidmenys, atskleidžiantys žmogaus vidinį pasaulį, jo jausmus. O dabar norisi ir pakvailioti. Ne itin daug komedijų buvo mano kūrybinėje biografijoje, tik epizodai „Sukultame ąsotyje”, „Dramblyje”, „Proletariniame laimės malūne”.

Manau, kad aktorius turi kalbėti apie tai, kas jam šventa, apie dvasines vertybes. Tai yra tikrai nuostabi, puiki profesija. Galbūt daug kas jos nesupranta. Ji sunki iki žiaurumo, tačiau atneša džiaugsmo, išsivadavimo. Esu laiminga, kad pakliuvau į Klaipėdos dramos teatrą, turėjau daug įdomių darbų.

Dar man patinka tokie spektakliai, kur nereikia būti gražiai. Tokia mano Nataša M. Gorkio „Dugne”, vaidmuo „Sename kvartale”, Oktavija S. Varno režisuotoje Mrožeko pjesėje „Portretas”. Šis spektaklis buvo labai mažai rodytas. Vaidinau moterį, kuri praradusi moteriškumą, nužmogėjusi, priversta gyventi taip, kaip reikia, o ne kaip norisi.

O pati gyvente kaip norite, ar kaip reikia?

Žinoma ir gyvenime būna akimirkų, kai turi susimti ir gyventi taip, kaip reikia, o ne taip kaip norėtum. Nėra gyvenimas rožėmis klotas. Dideles problemas tiek teatre, tiek gyvenime sprendžiu viena pati. Užsisklendžiu, ištyliu. O kartais nepavyksta – išdygsta ragai ir kyla beprasmiai konfliktai.

Papasakokite, kokia buvo pirmoji jūsų pažintis su teatru?

Pirmoje klasėje, kai man buvo tik šešeri metukai, mūsų mokytojas režisavo spektakliuką, kuriame aš vaidinau Bernelį, o Mergelę vaidino gal 180 cm ūgio paauglys berniukas. Tiesa, aš taip pat buvau užkelta ant dviejų berniukų, gal septintokų, pečių ir labai plonu balseliu dainavau: „Padėk, dieve, mergelei linelius rauti”. Tokia buvo pradžių pradžia. Tai buvo man gražiausiame Lietuvos miestelyje Suvalkijoje Bartininkuose. O vidurinę mokyklą jau baigiau Vilkaviškyje.

Kodėl pasirinkote aktorės specialybę?

Į Vilkaviškį jau atveždavo spektaklius Kapsuko (dabar Marijampolė) teatras. Žiūrėjau į juos kaip į stebuklą ir po truputį brendo teatro troškimas. Nors mokykloje per daug nedalyvavau, nei šokių, nei dramos būreliuose. Iš šalies viską stebėjau.

Teatras buvo mano slapta svajonė. Baigusi mokyklą stojau į lietuvių kalbos ir literatūros specialybę Vilniaus universitete, tačiau apsigalvojau ir nebaigiau laikyti vieno egzamino.

O po dvejų metų, nesakius nei tėvams, nei sesutei, išvažiavau į Vilnių, stoti į Valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos akademijos Teatro ir kino fakultetas). Įstojimą į ją prisimenu kaip džiaugsmingiausią savo gyvenimo įvykį.

Aktorinio meistriškumo dėstytoja Irena Vaišytė buvo nuostabi, griežta dėstytoja. Jos dėka labai greitai supratau, kad vaidyba tai sunkus darbas, o ne puikavimasis savimi scenoje. Kad aktorystei reikia didžiulio atsidavimo.

Kokie buvo jūsų pirmieji įspūdžiai po studijų atvykus į Klaipėdą?

Atvažiavau, išlipau traukinių stotyje, nežinau į kurią pusę eiti. Žiūriu stovi Lenino paminklas. Patraukiau ta kryptimi kurlink jis buvo ranką ištiesęs, nors kita prasme niekada taip nebūčiau ėjus.

Priėjus teatrą, gal tris kartus aplink jį ratus sukau, kol išdrįsau įeiti. Sustojau prie budinčio ir tyliu. Budintis man žemaitiškai ir sako: „A tu ir bousi ton artistė”.

Į Klaipėdos aktoriius žiūrėjau kaip į stebukliukus, žavėjausi V. Kancleriu, V. Paukšte, J. Jankauskaite, E. Gaigalaite, M. Černiauskaite, B. Barausku, A. Venckūnu, N. Narijauskaite, B. Gražiu… galiu tęsti ir tęsti. Daugelis jų buvo mano partneriai scenoje, dirbant iškildavo ir konfliktų, tačiau pagarba aktoriams, ir scenai išliko.

Su vyru Česlovu Judeikiu scena suvedė?

Gaila, bet su saviškiu labai mažai teko kartu vaidinti. Jis atėjo į teatrą vėliau. Matyt likimo taip buvo lemta, kad aš jo palaukčiau. Ir viskas. Sužavėjo Česlovas mane humoro jausmu, laisvumu. Galbūt todėl, kad aš pati į viską perdėtai rimtai, atsakingai žiūriu.

Dabar jaučiatės Klaipėdoje sava?

Nebeturiu jau Bartininkuose nei tėvų, nei namų, bet nuvažiuoju kiekvieną vasarą į Suvalkiją pas sesę. Su dideliu gumulu gerklėje pasižiūriu į tėvų namą, aplankau kapus. Žmogus niekada neįvertini to, ką turi, tik iš atstumo suvoki.

Klaipėdoje aš jau gyvenu 36 metus. Aišku, pasidarė savas miestas, bet… Šiemet, kai lūžo koja turėjau progos pamatyti, kaip iš lėto sprogsta medžiai už mūsų namų langų.

O prie jūros aš nemėgstu eiti. Vengiu paplūdimių šurmulio. O po didelės audros, kai pušys išvartytos, būtinai nuvažiuoju.

Tramdote audrą savyje?

Patinka man ir ramios vasaros naktys. Kai manęs klausia, kaip praleisiu savo gimtadienį, tarsi maldelę kartoju: „Žemaitijoje, prie Kražantės, gulėsiu pievoje ir žiūrėsiu į debesis”. Kražantė – mano vyro gimtinė.

Žinoma, kad kiekvienas mes turime ir angeliuką ir jo aureolę dažnai norime užsidėti, bet turime ir drastiškų bruožų. Kiekvienas mes turime daug stalčiukų savyje, kurį norime – tą išsitraukiame. J. Marcinkevičius gražiai sako: „Visi mes esame vienodais drabužiais, aprengtais laiku”.

Jurga Petronytė

„Vakarų ekspresas”

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.