Neretam lietuviui pažiūrėti „Dviračio šou” tapo tokiu pat kasdieniu reiškiniu, kaip ir kas rytą žiūrėti į veidrodį.
Tačiau ar jums nekyla klausimas, kodėl tame vadinamajame visuomenės veidrodyje nėra Artūro Paulausko? Gal Seimo pirmininkas nėra svarbi figūra valstybėje? O gal jo personažui „Dviračio šou” kompanija per prasta: Valdas Adamkus, Algirdas Mykolas Brazauskas, Viktoras Uspaskichas, Antanas Bosas, Artūras Zuokas ar garsieji konservatoriai, nuolat šaukiantys, kad Lietuva pavojuje?.. O gal jo darbai nėra tiek svarbūs, kiek kitų valdžios didžiavyrių?
Atrodo keista, kaip „visuomenės veidrodis” gali nematyti žmogaus, kuris, vadovaudamas partijai, pagal visas apklausas negalėjusiai patekti net į Seimą, tapo Seimo pirmininku. Kaip galima nematyti žmogaus, kartą jau pasimatavusio prezidento kabinetą Daukanto aikštėje, ir, neabejotinai, vėl norinčio į jį sugrįžti?
O pastebėti buvo galimą daug ką. Kad ir tai, jog prieš Seimo rinkimus A. Paulauskas neskubėjo prisidėti prie didžiųjų Darbo partijos kritikų: liberalcentristų, konservatorių ar net socdemų. Jis kantriai laukė rinkimų rezultatų. Ir ką gali žinoti, ar šiandieninė koalicija nebūtų apsiėjusi be A. Brazausko, jei Darbo partija būtų gavusi bent 50 mandatų, o socialliberalai būtų turėję tą patį dešimtuką? Tačiau taip neįvyko, ir A. Paulausko tikslas liko toks pat.
Aišku viena, kad Seimo pirmininkui nesvetimas nė vienas variantas, kuris gali padėti realizuoti svarbiausią ambiciją – prezidento postą. Tinkamiausias variantas šiandieninėje situacijoje būtų, kad pats V. Adamkus, besibaigiant kadencijai, palydėtų savo įpėdinį. Tačiau tokia paslauga negali būti nemokama. Prezidentūra tikrai nesitaikstys su mintimi, kad premjeru gali būti Darbo partijos lyderis. Todėl prokuratūra (dauguma jos darbuotojų yra buvę A. Palausko pavaldiniai) stebėtinai aktyviai ėmėsi tirti įvykius, susijusius su darbiečių lyderiais. Pašalinus V. Uspaskichą ir A. Bosą iš aktyvesnė politikos, kartu pažabojamos ir jų ambicijos reguliuoti, o gal ir patiems grįžti į pelningą gamtinių dujų tiekimo verslą.
Taip artėjančiuose rinkimuose galima užsitikrinti dabartinių dujų tiekėjų solidžią paramą, nors jie ir anksčiau neskriausdavo socialliberalų. Naudingas sandėris su Prezidentūra ir tuo aspektu, kad Daukanto gatvės viršūnei artimas Vilniaus meras A. Zuokas gali būti paragintas bent kokius artimiausius 14 metų nepretenduoti į prezidento postą. O dėl jo galimybės būti premjeru – čia viskas priklausys nuo to kaip aktyviai prokurorai imsis „abonento” bylos.
Kai viskas taip sustyguota, A. Palauskui belieka vienintelė nedidelė problemėlė – įgyti žmonių pasitikėjimą. Tačiau čia jau viešųjų ryšių technologijų („Dviračio šou” – viena iš jų sudedamųjų dalių) reikalas. Tačiau technologijos nepigiai kainuoja, todėl A. Paulauskas jau steigia savo labdaros ir paramos fondą, kuris turėtų padėti generuoti nemažus piniginius resursus. Svarbu nepadaryti V. Adamkas komandos klaidos ir rinkiminę kampaniją finansuoti skaidriai.
Taigi pagal scenarijų A. Paulausko personažas „Dviračio šou” gali pasirodyti tik po prezidento rinkimų. Tačiau iki jų gali dar daug kas nutikti, nes išvarytųjų ir norinčiųjų sugrįžti į didžiąją politiką vis daugėja…
Antanas Jakštas
„Vakarų ekspresas”