Stebėdamas šią savaitę politikų svarstytą iš paprasto pašaliečio varpinės ganėtinai nykią valstybės biudžeto perskirstymo procedūrą, nejučiomis pagalvojau – koks laimingas ministro pirmininko poste galėtų būti Algirdas Brazauskas!
Pirmiausia, – jeigu Seime nebūtų opozicijos. Jeigu vietoje valdančiosios koalicijos parlamente būtų ne trapus keturių partijų aljansas, o viena paklusni partija.
Didelis žingsnis iki premjero laimės būtų tai, jeigu kas nors sugalvotų panaikinti regioninę savivaldą – tokią, kokia ji yra dabar. Ir šiaip visokiausius ten teismus, parlamentinės kontrolės institucijas bei kitus, premjero manymu, beprasmiškus demokratijos institutus, kurių reikalingumo A. Brazauskas giliai širdyje iki šiol nesupranta.
Ši hiperbolė savaitės viduryje man visai nelauktai įgavo ne tik patvirtinimą, tačiau ir konkretų turinį. Teko bendrauti su vienu politiku, esančiu tarp tų, kurie posėdžiauja valdančiosios koalicijos politinėje taryboje. Su sąlyga, kad komentare nesiremsiu jo pavarde, jis patvirtino, kad „tikriausiai dvidešimt pirmą kartą Brazauskas pagrasino atsistatydinsiąs”, jeigu koalicija nepritars biudžeto perskirstymui. Kalbant paprasčiau – daugiau nei 80 mln. litų atėmimui iš savivaldybių.
Mano pašnekovas sakė, jog eilinį ministro pirmininko ultimatumą galima būtų suprasti, jeigu Vyriausybės sprendimai būtų priimami civilizuotu pagrindu. T.y. svarstydami valstybės biudžetą koalicijos partneriai aiškiai susitartų, dėl ko jie nesutaria, ir, svarbiausia, dėl ko jie sutaria. Tada numatytų savo veiklos prioritetus ir patvirtintų prioritetų finansavimo šaltinius.
Dabar gi A. Brazauskas, mano kalbinto aukšto rango politiko tvirtinimu, tik su finansų ministru suformuluoja bendrą poziciją ir visai koalicijai nebe pirmą kartą pateikia ultimatumą: „arba patvirtinkite (tą poziciją. – Aut. past.), arba aš išeinu”…
Vis dėlto šią savaitę A. Brazausko inicijuotas regioninės savivaldos finansinis apipjaustymas „budinčiais” koalicijai priklausančiais 77 seimūnų balsais buvo patvirtintas.
Nesiruošiu rašyti traktato įrodinėdamas, kad kai kurių už tokį sprendimą balsavusių tautos išrinktųjų sapalionės apie tai, kad –
* pinigus iš savivaldos reikia paimti, nes „Lietuvos žmonių gyvenimas sparčiais tempais gerėja”, todėl savivaldai reikia skirti mažiau lėšų socialinei apsaugai;
* pinigus iš savivaldos reikia paimti, nes vietinė valdžia „juos panaudoja tarnybinių automobilių” ir kitoms ne pirmos būtinybės prekėms įsigyti;
* „kas balsuos prieš biudžeto perskirstymą, tas balsuos prieš pensijų ir atlyginimų mokytojams didinimą”
– iš tiesų yra absoliuti demagogija.
Tačiau yra pretekstas plačiau aptarti kitą dalyką. Jeigu ir iki šiol Lietuvoje vyravo valdančiųjų politikų mada vengti veidu atsigręžti į regioninę politiką arba į tolygų didmiesčių ir regionų plėtrą, dabar į šiuos dalykus vietoje fizionomijos valdantieji atvirai atsuko priešingą ir kur kas žemiau už veidą esančią vietą. Ir visos dažniausiai prieš rinkimus šaukiamos deklaracijos apie regionų plėtrą nėra vertos nė grašio.
Jeigu sakoma, kad visuomenės ląstelė yra šeima, tai aukštesnė jos organizacijos forma yra bendruomenė ir savivalda. Kad ir koks visažinis būtų A. Brazauskas, jis iš principo negali žinoti, kaip verta vystytis bei tvarkytis bendruomenei ir savivaldai geriau už jas pačias – tegul ir darančias skaudžių klaidų, bet palaipsniui išsivaduojančias nuo savo švaistūnų.
Kirsčiau lažybų su bet kuriuo nevispročiu, kuris mėgintų man įrodyti, jog centrinėje valdžioje sostinėje švaistūnų ir vagių yra radikaliai mažiau nei savivaldybėse…
Kitas tokį teiginį grindžiantis pavyzdys galėtų būti iš visai kitos operos. Pavyzdžiui, olandai, paklausti apie jų šalies regioninės politikos pasiekimus, labai ramiai atsako, kad viename jų didmiestyje – Hagoje – yra sugalvojama, kaip pinigus uždirbti, antras didmiestis – Roterdamas (vienas didžiausių pasaulio uostų, II Pasaulinio karo metais praktiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus) – juos uždirba, o trečiasis didmiestis – Amsterdamas – juos išleidžia.
Šiame kontekste lietuviškasis Vilniaus pavyzdys, kuriame ir sugalvojama, ir liūto dalis uždirbama, tačiau ir, galiausiai, išleidžiama, gali paliudyti tik tam tikrą mūsų šalies regioninės politikos krachą. Mat Vilniaus klestėjimas merdėjant visiems kitiems Lietuvos regionams atrodo it puota maro metu.
Žinoma, jeigu Druskininkai pagaliau pasistatys vandens pramogų parką, bus fantastiška kurortinio miesto sėkmė. Mat kitą tokį objektą kur nors kitur Lietuvoje statyti paprasčiausiai nebeapsimokės. Tačiau su ta sėkme Vyriausybės politika neturi nieko bendra. Druskininkams pavyks, nes sostinėje skandaluose paskendo kompanija „Rubikon” kartu su Vilniaus meru.
Vienas amerikietis, nesenai diskutuodamas apie regioninės politikos efektyvumą, karštai klausė, kurių galų lietuviai lošimo namus leido atidaryti Vilniuje bei kituose didmiesčiuose, o ne, tarkime, Birštone, Elektrėnuose, Kretingoje ar tuose pačiuose Druskininkuose, didmiesčiuose lošti kaip tik uždraudę? Jo klausimas – gal kiek drastiškas, tačiau savyje turi geležinės logikos: ar kokie nors „Grand Casino World” lošimo namai Vilniui gali turėti tokios reikšmės miesto ir visos jo infrastruktūros plėtrai, kaip, pavyzdžiui, Birštonui?
Kodėl valstybė nesugeba suorganizuoti, kad aistros apimti lošėjai bent pusdieniui atvyktų į regioninius miestus ir ten paliktų savo pinigus lošdami, valgydami, pirkdami niekniekius ar net nakvodami? Kaip Amerikoje: iš Los Andželo – į Las Vegasą, o iš Niujorko – į Atlantik sitį…
80 milijonų visų savivaldybių mastu – išties nedidelė suma. Tačiau ji parodo, ko, atmetus deklaracijas, verta Lietuvos Vyriausybės regioninė politika, ir vėl iškelia klausimą, o gal visažinio A. Brazausko regioninė politika apsiriboja Vilniaus miestu, kuriame jo žmona privatizavo dar sovietiniais laikais stovėjusį viešbutį ir ketina plėsti savo verslą?
Rytas Staselis
„Vakarų ekspresas”