Pasirodė reikšmingas leidinys – pirmasis Lietuvos dailininkų žodyno tomas, susisteminęs žinias apie XVI-XVIII amžiais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kūrusius tapytojus, skulptorius ir grafikus
Pirmą kartą Lietuvoje pradėtas leisti daugiatomis „Lietuvos dailininkų žodynas”, skirtas XVI-XX amžiaus Lietuvos dailininkų gyvenimui ir kūrybai. Leidinį rengia Kultūros, filosofijos ir meno institutas, neseniai išleidęs „Lietuvos dailininkų žodyno” pirmąjį tomą, kuriame publikuojami XVI-XVIII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dailininkų biografijų ir kūrybos faktai, nurodomos bibliografijos. Leidinį papildo asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės bei du žemėlapiai – LDK XVI amžiaus pabaigoje ir XVIII amžiaus antroje pusėje. Jau pirmasis „Lietuvos dailininkų žodyno” tomas įtikina, jog sulaukėme fundamentalaus informacinio leidinio, svarbaus ne tik dailėtyrininkų ar istorikų kasdieniam darbui, bet ir reikšmingo veikalo, įprasminančio Lietuvos kultūrinę bei istorinę savastį. Knyga įdomi ne tik mokslininkams, bet visiems, kuriems rūpi kultūros ir meno istorija, paveldas ir paminklosauga. Apie tai kalbėta per žodyno pirmojo tomo pristatymą Taikomosios dailės muziejuje.
Naujausi faktai
„Lietuvos dailininkų žodynas” chronologiškai skirstomas į tomus. Į pirmąjį, rengtą nuo 1997 metų, įtraukta apie tūkstantis tapytojų, skulptorių ir grafikų, dirbusių LDK XVI-XVIII amžiais. Leidinyje – naujausi dailininkų gyvenimo ir kūrybos faktai, pagrįsti iki šiol netyrinėtais autentiškais istoriniais šaltiniais: informacija apie išsilavinimą, meninę, pedagoginę veiklą, išskiriami kūrybos žanrai, technika, stilius, vardijami kūriniai, pažymėta jų saugojimo vieta. Kiekvienas straipsnelis baigiamas bibliografine informacija apie dailininką, išsamiu archyvinių šaltinių ir literatūros sąrašu.
Knygos sudarytoja ir atsakomoji redaktorė Aistė Paliušytė sakė, kad per devynerius metus rengiant pirmąjį tomą, dirbo 30 autorių, bendradarbiavo apie 70 ne tik Lietuvos, bet ir Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos, Latvijos, Italijos mokslininkų.
Prasmingas darbas
Leidinys jau sulaukė didelio atgarsio tarp Lietuvos mokslininkų. Dailėtyrininkė Jolita Mulevičiūtė priminė, kad tokio pobūdžio informacija Lietuvoje pradėta kaupti dar XIX amžiuje, o XX amžiuje, ypač tarpukario Lietuvoje, vyko jau kryptingi ir sistemiški LDK dailininkų kūrybos tyrimai. Verti dėmesio Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės, Pauliaus Galaunės, Vlado Drėmos, kitų mokslininkų darbai. Tačiau žodynas nepasirodė – po Antrojo pasaulinio karo LDK paveldo tyrimus labai ribojo sovietinė cenzūra.
Knygos sudarytoja Paliušytė akcentavo ir tai, kad užsienyje, net artimiausi mūsų kaimynai, turi išleidę savo dailininkų žodynų; juose nurodomi ir kai kurie LDK kūrėjai. Tai, anot Paliušytės, paskatino imtis biografijų tyrimo, reikšmingo mūsų dailės istorijai, atskirų autorių kūrybos vertinimui, padedančių pagrindus tolesnėms dailės studijoms.
„Tai labai prasmingas leidinys, – sakė istorikas Alfredas Bumblauskas. – Tikrai bus parankinė dailėtyrininkų ir istorikų knyga. Tokios man visada trūko”. Menotyrininkė Irena Vaišvilaitė džiaugėsi, jog žodyną rengė jauni žmonės. Kalbėjo, kad jie tūrėtų būti dėkingi likimui ir istorijai – tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę tapo įmanomi tokie tyrimai, bendradarbiavimas su kolegomis užsienyje.
Biografijų spalvos
Istorikas Eligijus Raila apie žodyną kalbėjo kaip skaitytojas. Atkreipęs dėmesį į pirmąją žodyno personaliją – tapytoją Liudviką Ablamovičių, iki 1702-ųjų dirbusį Ašmenoje, ir paskutinį – Jokūbą Žoltovskį, 1768 metais kūrusį Palėvenės vienuolyne, pažėrė žaismingą impresiją apie save ir spalvas.
Pasak Railos, vartant žodyną nereikia mokytis pavardžių ir datų, svarbiausia – pamatyti tai, kas nuspalvina pasaulį, mėgautis gražiu tekstu. Kiekvienas knygoje ras iki šiol mažai žinomų ar visai negirdėtų dailininkų, netikėtų, kartais intriguojančių biografijų.