Iš žemės ūkiu garsėjančios Danijos į Briuselį dirbti atvykusi eurokomisarė mano, kad Lietuvos kaimo ateitis – puikios kokybės vietos tradicijas atspindinčių produktų gamyba, o pernelyg didelė ES parama gali ir sugadinti Lietuvos žemdirbį
Europos Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros komisarė Mariann Fischer Boel nežarsto patarimų, į kokias konkrečias sritis reikėtų nukreipti milijardus litų, skiriamų Lietuvos kaimui per ateinančius septynerius metus. Komisarė LŽ sakė mananti, kad situacija, kai ES senbuvių žemdirbiai gauna daug didesnes išmokas nei naujųjų ES šalių ūkininkai, yra teisinga – pernelyg dideli pinigai prie sunkaus gyvenimo pripratusiam Lietuvos kaimo žmogui gali pakirsti motyvaciją keistis. Jos įsitikinimu, konkuruoti pasaulio rinkose Lietuvos ūkininkams gali padėti ne tik pinigai, bet ir vaizduotė.
– 2007-2013 metais Lietuvos kaimui remti bus skirta apie 16 mln. litų ES paramos. Kaip, jūsų nuomone, reikėtų panaudoti šias lėšas?
– Viena toliaregiškiausių ES bendrosios žemės ūkio politikos dalių, teikianti didžiausią pasirinkimo laisvę valstybėms – kaimo plėtros politika. Ji leidžia kiekvienai bendrijos narei, atsižvelgiant į padėtį jos regionuose, nuspręsti, kam dera skirti daugiausia lėšų. Todėl neaiškinsiu, kaip Lietuvai išleisti gautus ES paramos pinigus. Pagal taisykles bent dešimtadalis sumos turi būti išleista žemės ūkio ir miškininkystės konkurencingumui didinti, mažiausiai 10 proc. – verslui kaimo vietovėse plėtoti, 25 proc. – aplinkosaugai.
– Lietuvos žemdirbiams tenka tik dalis tiesioginių išmokų, skiriamų ES šalių senbuvių žemdirbiams. Ar nemanote, kad tai – diskriminacija, tuo labiau kad naujosioms ES narėms finansinė parama itin reikalinga?
– Naujųjų ES narių, tarp jų ir Lietuvos, žemdirbiams mokant tokio pat lygio tiesiogines dotacijas kaip ir senbuvių žemdirbiams būtų prarasta paskata pakeisti verslą taip, kad šis taptų konkurencingas. Be to, bendrijos narėms senbuvėms į ES priėmus Rumuniją ir Bulgariją išmokos sumažėtų, o naujosios narės, kol nepasieks senbuvių lygio, panašaus poveikio nepajus.
– Lyginant su išsivysčiusių valstybių žemės ūkiais, Lietuvos žemės ūkiai yra maži ir nenašūs. Kokios mažų ūkių perspektyvos konkuruojant globalioje rinkoje?
– Visai Europai vis sunkiau konkuruoti globalioje plačiai vartojamų prekių rinkoje su tokiomis kylančiomis ekonomikomis kaip, tarkime, Brazilijos. Tačiau pasaulinių rinkų atsivėrimą dera traktuoti ne tik kaip iššūkį, bet ir kaip galimybę. Konkuruodami užimsime stiprią poziciją geros kokybės ir didelę pridėtinę vertę turinčių maisto produktų eksporto srityje. Lietuviai galėtų gaminti prekes ar teikti paslaugas, atspindinčias regiono specifiką ir istoriją.
– Europos ministrų taryba priėmė gana griežtą cukraus sektoriaus reformą – ji kelia nerimą Lietuvos cukrinių runkelių augintojams. Ką šiems ūkininkams daryti, kad neprarastų pajamų?
– Cukraus sektoriaus reforma kieta, tačiau būtina. Jei ji nebūtų įgyvendinta, lėtas cukraus sektoriaus sunykimas būtų neišvengiamas. Vykdant reformą dabar esama galimybės žemdirbiams sumokėti kompensaciją už sumažintą cukraus žaliavos kainą. Tai panašu į situaciją gamyklose, kai pasinaudojusios restruktūrizacijos fondu kai kurios jų pakeitė darbų profilį, tarkime, ėmė gaminti bioetanolį.
– Didelė dalis lietuvių gyvena kaimuose, o ten nestinga socialinių problemų. Ko reikėtų imtis, kad Lietuvos kaimas imtų panašėti į išsivysčiusių valstybių kaimą?
– Matau daugybę galimybių, kaip galima spręsti problemas, tereikia pasitelkti vaizduotę. Lietuva – labai graži šalis. Kodėl neišnaudojus šito pranašumo ir nesiėmus kaimo turizmo? Įkūrus vaikų darželius būtų išspręsta svarbi kaimo problema, kai tėvams išvykstant į darbus nėra kur palikti vaikų. Kai neliks šio rūpesčio, atsiras galimybė dairytis geresnio darbo ar steigti savo verslą.