Kas tėvams gali būti brangiau už vaiką? Klausimas banalus, o atsakymas į jį vienintelis. Tačiau kad suvoktumėte, kokia svarbia tema bus kalbama, užduokite jį sau. Galbūt tos taisyklės ir patarimai, kuriuos perskaitysite, pasirodys paprasti ir suprantami, bet suformuluoti jie buvo didelių klaidų kaina.
Tėvai turi savo supratimą, kaip elgtis, kad vaikas visada būtų saugus. Kai kurie mano, jog geriausias patyrimas, kai mokomasi iš klaidų – nudegant, griūvant gautos pamokos įsimenamos visam gyvenimui. Kiti puola į kitą kraštutinumą ir popina vaiką vos ne iki pilnametystės. Abu kraštutinumai pavojingi. Pirmasis gali sukelti rimtų traumų, dėl antrojo mažylis tampa visiškai bejėgis, kai pavojus tik gresia – nemoka nei sureaguoti, nei apsiginti. Būtinas aukso vidurys.
Gyvenimas pagal taisykles
Nėra nustatyta, kokio amžiaus vaikas jau gali būti paliekamas namuose vienas. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, o pirmiausia – nuo paties vaiko. Ikimokyklinukas gali likti vienas neilgam ir tik su sąlyga, jog tvirtai žino, ką galima daryti, ko ne. Visi vaikai mėgsta įvairiausius ritualus, jiems svarbu, kad viskas vyktų pagal taisykles. Pamėginkite nors kartą prieš miegą neperskaityti mažyliui pasakos, nenuplauti rankyčių grįžusiam iš kiemo ar nepagirdyti prieš naktį pienu su medumi, jei tai kartodavosi kasdien. Vaikas tikrai supyks ir primins jums, ką pamiršote padaryti. Todėl ir su saugumo taisyklėmis pažindinkite kaip su ritualu, kuris būtinai turi būti atliekamas. Tada jūsų atžala mieliau sutiks su kai kuriais apribojimais.
Kalbėti apie saugumą reikia nuolat – namuose, gatvėje, transporte, pasinaudojant gyvenimiškomis situacijomis. Ir ne tik kalbėti – užduoti klausimus, kad įsitikintumėte, jog jis viską suprato ir įsiminė. Labai svarbu ne gąsdinti, o suteikti teisingą informaciją. Mažylis turi žinoti, kaip elgtis ekstremaliomis situacijomis: gaisro, trumpo jungimosi, dujų nuotekio, vandentiekio avarijos atveju. Ir dar: po kurio laiko vis grįžkite prie „išmoktų” temų, nebijokite pasikartoti. Juk vaikai turi savybę sugebėti daug ką pamiršti, o kvailystes krečia dėl nežinojimo.
Tuk tuk – kas ten?
Kokia pirmoji taisyklė vaikui, likusiam namuose vienam? Teisingai, niekam neatidaryti durų. Tačiau tokie žodžiai mažyliui ir lieka tuščiais žodžiais, jis juos supranta savaip. Pavyzdžiui: „Negalima atidaryti durų banditams, o kaimynui dėdei Kostui galima, ir tai simpatiškai tetai galima, juk ji sakė esanti paštininkė…” Gana dažnai vaikai įsivaizduoja nusikaltėlius kaip piktus susiraukėlius apšepusiais skruostais ir su pistoletais. Mažylis nė nenutuokia, jog mielas, simpatiškas, o tuo labiau pažįstamas žmogus gali būti pats tikriausias banditas. Statistikos duomenimis, daugiausia prieš vaikus nusikalsta būtent pažįstami: kaimynai, giminaičiai, draugai.
Nuspręskite, kaip tokioje situacijoje turėtų elgtis jūsų atžala.
Pirmasis variantas. Išgirdęs skambutį į duris, vaikas privalo pažiūrėti per akutę ir paklausti, kas ten. Jei už durų kas nors puikiai pažįstamas, tarkime, senelė arba senelis, jis gali atidaryti. Jei pažįstamas, bet ne artimas – kaimynas, pavyzdžiui, – tegul paprašo ateiti vėliau, kai tėvai bus namie. Jei žmogus visiškai nepažįstamas, tegul pasako maždaug taip: „Tėtė dabar maudosi, kai išeis iš vonios, jis jums atidarys”.
Antrasis variantas – apskritai nesiartinti prie durų, kad ir kas ten skambintų. Vaikas turi aiškiai žinoti: ir jūs, ir visi giminaičiai, kuriems reikia, turi raktus. Išaiškinkite, kad pasakymas „Niekam neatidaryk” ir reiškia būtent NIEKAM, kad ir kas tas žmogus sakytųsi esąs, kad ir kokius prizus ar aukso kalnus tvirtintų atvežęs.
Vienas namuose paliekamas vaikas turi mokėti naudotis telefonu. Ant popieriaus lapo dideliais skaičiais surašykite greitosios pagalbos, policijos, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, tėvų mobiliųjų ir senelių ar artimesnių giminaičių telefonų numerius. Pakabinkite lapą matomoje vietoje. Vaikas turi tiksliai žinoti, kokiu atveju kokį numerį rinkti, mokėti teisingai pasakyti savo pavardę ir adresą. Priminkite, kad atsiliepęs į skambutį jis jokiu būdu neturi prisistatyti, sakyti, kur gyvena ir kad dabar namuose vienas. Paprasčiausias atsakymas: „Mama dabar užsiėmusi, paskambinkite vėliau”.
Karoliukai ir rutuliukai
Visi tėvai yra prisiklausę istorijų, kaip ausų, gerklės ir nosies specialistai traukia vaikų įsigrūstus karoliukus, pupeles, sagas bei kitokius smulkius daiktus. Taip nutinka, deja, ne vien bejėgiams mažyliams. Šie ką nors netinkamo įsikiša atsitiktinai, o 3-6 metų vaikai – suvokdami, ką daro. Priežastys gali būti įvairiausios. Nemenkas karoliukas nosyje gali atsidurti vien iš smalsumo – kas bus su nosimi, ar su karoliuku galima kvėpuoti? Žaidžiant gydytojus į burną prisikišama sagų – „tablečių”. Kuo lakesnė vaiko vaizduotė, tuo jis išradingesnis.
Visų smulkių daiktų namuose nepaslėpsite. Be to, ir apsaugoti taip galima tik žindomą kūdikį, o ne penkiametį išradėją. Kovoti su tokiais nevykėliais eksperimentuotojais galima tik vienu būdu – aiškiai ir suprantamai išaiškinkite vaikui, kokios galimos tokių bandymų pasekmės. Vėlgi – ne gąsdindami, o remdamiesi jo žiniomis apie kūno sandarą. Kuo anksčiau pradėsite tokius pokalbius, tuo geriau. Juk net trimetis sugeba suvokti elementarius fiziologijos pradmenis. Aiškinkite viską ne tada, kai jau šaukštai po pietų, o profilaktikos sumetimais. Pasiimkite vaikišką žmogaus anatomijos atlasą, jei jo neturite, tiks ir kokybiška medicinos enciklopedija su gerais piešiniais. Priminkite, kad uždusti galima ne tik nuo karoliuko nosyje, bet ir žaidžiant šuniuką užsiveržus kaklą diržu ar užsimovus ant galvos maišą. Analogiškai paaiškinkite, kodėl negalima kištis į ausis bet ko, kas šauna į galvą, ir kitas bėdas, kurios gali nutikti neatsargiai elgiantis su savo organizmu.
Noriu būti paukštis!
Langai, balkonai, spintos – dar viena padidintos rizikos zona. Tiesa, vaikui augant rizika mažėja, bet tik iki tam tikro laipsnio. Kad apsaugotumėte mažylį, pakaks tvirtai uždaryti langus ir nepalikti jo balkone vieno. Vyresnis vaikas jau supranta, kad aukštis – tai pavojinga, bet jis ir traukia tarsi magnetas. Yra tam tikra kategorija vaikų, kurie paniškai bijo aukščio, bet yra ir tokių, kurių savisaugos instinktas tarsi priblėsęs ir jie ryžtasi neapgalvotiems poelgiams. Šešerių metų vaikas užsimano pasėdėti ant balkono turėklų devintame aukšte ar užsikarti ant spintos ir graužti obuolius kaip soste. Nejau nežino, kad tai pavojinga? Žino, bet ar supranta – tai jau kitas klausimas.
Vaikui turi būti visiškas tabu žiūrint pro langą ar iš balkono pasistatyti taburetę ir ant jos lipti. Tik nuolatiniai pokalbiai padės įkalti į mažylio sąmonę, kad aukštis skirtas tiems, kurie turi sparnus. Žmogus – ne paukštis, maža, kad nori pabandyti ir tikiesi, jog nieko nenutiks.
Gąsdinti, žinoma, nevalia, bet kai kuriuos mažuosius užsispyrėlius puikiai veikia vaizdinė priemonė – per langą ar balkoną išmestas polietileninis vandens pripiltas maišelis.
Ar srovė kanda?
Būtinai papasakokite vaikui, kaip įrengti kištukiniai lizdai, o dar geriau, kad tėtis kartu vieną kokį išardytų. Patenkinęs savo smalsumą mažylis, ko gero, nebenorės ardyti pats dar kartą. Būtinai aiškinkite ir nuolat priminkite, kad pavojinga kišti į kištukinį lizdą bet kokius daiktus, ypač metalinius. Parodykite, kaip teisingai įjungti ir išjungti elektros prietaisą ir pabrėžkite, jog tai daryti galima tik esant namuose tėvams. Perspėkite, jog rankomis liesti metalinių kontaktų negalima, šlapiomis rankomis geriau iš viso prie elektros prietaisų nesiartinti. Tik nepergąsdinkite, kad vaikas po to iš baimės, jog elgėsi ne pagal taisykles, nebijotų pasisakyti kišęs nagus kur nevalia – elektros traumos pasekmės gali būti itin skaudžios.
Skaniai atrodantys buteliukai
Vaistai, valikliai, balikliai ir kitos buitinės chemijos bei nuodingos medžiagos turi būti laikomos vaikams neprieinamose vietose. Tiesa sena kaip pasaulis, bet ar visi taip elgiamės? Juk vaikai dažniausiai tokiomis medžiagomis ir apsinuodija. Per tėvų aplaidumą. Kol mažylį nuolat prižiūrime, budrumas dingsta, ir pradedame naiviai tikėtis, jog jis jau viską suvokia. Tačiau likęs namuose vienas vaikas gali iš smalsumo ar iš nuobodulio pradėti tikrinti, kas gardaus supilta į tuos uždraustus liesti buteliukus. Dažniausiai paragaujama per klaidą, sumaišius, tarkime, su medumi ar uogiene ar susiviliojus patrauklia spalva bei kvapu. Todėl labai svarbu parodyti vaikui, kur namuose laikomos buitinės chemijos priemonės, ir paaiškinti, kam jos skirtos. Atkreipkite jo dėmesį į faktą, jog kai kurios medžiagos tokios nuodingos, kad norint su jomis dirbti būtina mūvėti pirštines. Mažylis turi tiksliai žinoti, jog nieko iš tų medžiagų negalima nei liesti, nei ragauti, kad ir kaip skaniai jos kvepėtų. Papasakokite, kokios gali būti tokios degustacijos pasekmės.
Tas pat pasakytina ir apie vaistus. Kiekvienas vaikas nors kartą gyvenime yra jų gėręs ir žino, kad vaistai – tai sveikata. Nereikia tvirtinti priešingai, bet būtina paaiškinti, jog vaistus skirti gali tik gydytojas, jų duoti – tėvai ir kad kiekvienai ligai yra atskiras vaistas. Niekada net protingiausiam vaikui nepatikėkite pačiam išgerti vaistų – jis tai turi daryti tik jūsų kontroliuojamas. Vaistų nepalikite lengvai prieinamose vietose, kol atžalai nesukaks bent aštuoneri devyneri metai.
Pasakos padėjėjos
Kiekviena pasaka turi moralą. Jos – puikios pagalbininkės įvairiomis gyvenimo situacijomis. Jei mažyliui ne tik skaitysite pasakišką istoriją, bet ir aptarsite, kas buvo išgirsta, nuo mažų dienų mokysite saugaus elgesio taisyklių. Kaip dar įtikinamai paaiškinti pypliui, kad negalima bet kam atidaryti durų, jei ne pasaka apie ožką ir septynis ožiukus? Tik pasakos baigiasi gerai, o gyvenimo tiesa kiek kitokia.
Beveik kiekviena pasaka, autorinė ar liaudies, turi vertų aptarti siužeto vingių. O nuostabi istorija apie Mažylį ir Karlsoną – puikus gyvenimo taisyklių vadovėlis. Juk iš tiek nelemtų situacijų vieną paliekamą berniuką gelbėjo neprilygstamasis draugas su propeleriu ant nugaros.
Kas, kur ir kaip
JAV jūs galite būti paduoti į teismą paaiškėjus, kad 12 metų nesulaukusį vaiką palikote namie vieną. Bet čia ne Amerika, ir savarankiški vaikai tampa kur kas anksčiau, kartais dar nė mokyklos nepradėję lankyti.
Kai kas ramiausiai palieka namie penkiametį pyplį, o kiti tėvai aštuonmečio negali „pamesti” pusvalandžiui. Bet kokiu atveju reikia atsižvelgti į tokius faktorius.
Vaikas neturi bijoti likti vienas.
Mažylis turi mokėti apsitarnauti – nueiti į tualetą, nusiplauti rankas, įsipilti vandens.
Svarbu išmokyti jį naudotis telefonu – o tam reikia mažų mažiausiai mokėti skirti skaičius.
Gerai, jei vaikas sugeba susirasti užsiėmimą – piešti, žaisti, lipdyti, spalvinti.
Pradėdami pratinti vaiką būti vieną, palikite jį penkioms minutėms – nueikite kad ir iki pašto dėžutės. Po to – penkiolikai minučių, kol iš parduotuvės parnešite duonos ir kokį skanėstą. Pamažu ilginkite laiką iki pusvalandžio, valandos. Atsiminkite, kad net drąsiausių mokinukų negalima palikti namuose vienų ilgiau kaip kelioms valandoms.
Jei visi jūsų vaiko draugai jau lieka vieni namuose, patys išeina pasivaikščioti, nueina į mokyklą ir grįžta, o jūsų turtelis nuolat kontroliuojamas, pamąstykite, ar ne laikas „atlaisvinti pavadėlį”.
Pasirūpinkite, kad, kol jūsų nebus, vaikas turėtų kuo užsiimti. Juk rizikingiems eksperimentams ryžtamasi iš nuobodulio. Ir nepamirškite palikti ką nors skanaus užkąsti.