Gali būti, kad, esant dabartiniam mokslo progreso tempui, greitai bus galima atgaivinti tas gyvūnų rūšis, kurių šių dienų žmonija jau nebegali matyti. Gyvūnai ir augalai stebina mokslininkus. Po daugelio metų tariamai išnykusios rūšys atrandamos iš naujo.
Varlė pasirodė po 14 metų
Visai neseniai Santa Martos margoji varlė netikėtai išgarsėjo. Mažytė amfibija pasirodė pirmuosiuose laikraščių puslapiuose po to, kai kartu su savo pussesere San Lorenco margąja varle buvo atrasta po keturiolikos metų pertraukos.
Varlė rasta draustinyje, atokioje Siera Nevados de Santa Martos vietovėje, Kolumbijos pakrantėje. Iš dalies galima suprasti, kodėl šie maži varliagyviai tokį ilgą laiką išvengė susidūrimo su žmonėmis. Nykstančių rūšių ieškojimą atokiose vietovėse biologai prilygina adatos paieškoms šieno kupetoje.
Išnykimo datą nustatyti sunku
Tokie atradimai iš karto kelia klausimą, kaip mokslininkai nusprendžia, ar rūšis iš tiesų išnykusi. Dažniausiai įrodyti, kad rūšis jau išnykusi, yra labai sunku, ypač kalbant apie mažus gyvūnus, gyvenančius neprieinamose vietovėse.
Daugumos iš naujo atrastų rūšių atstovai yra tikrai maži, pavyzdžiui, graužikai, varliagyviai ar kai kurios paukščių rūšys tankiose džiunglėse.
Paprastesnėmis sąlygomis mažesniuose plotuose mokslininkai seka nykstančią rūšį ir paskutinius jos atstovus, kurie kartais žūva nenumatytomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, paskutinį Stefano salos tarškutį (paukštis) 1894-aisiais namo parnešė švyturio prižiūrėtojo katinas. Visais kitais atvejais tenka pasikliauti spėlionėmis, metodiniais tyrimais ir, be abejo, sėkme.
Gyvūnus naikina žmonės
Nors vis atrandamos tariamai dingusios ir visiškai naujos anksčiau niekad nematytos gyvūnų rūšys, gyvūnai nyksta greičiau nei kada nors žmonijos istorijoje.
Kolumbijoje, kur gyvena atrastosios varlės, daugelis miško gyventojų yra prie išnykimo ribos. Šiam reiškiniui milžinišką įtaką daro miškų kirtimas ir klimato pokyčiai.
Varlės nėra pirmieji gyvūnai, atrasti po kelių dešimtmečių, amžių ar net milijonų metų nuo numanomo išnykimo. Mokslininkus stebina ir augalai, ir priešistorės laikų žuvys.
Arklius atkūrė iš mišrūnų
Ne visi gyvūnai, kurie grįžta į biologijos vadovėlius, tai padaro savo jėgomis. Paskutinių metų genų inžinerijos laimėjimai artėja prie galimybės atkurti išnykusius gyvūnus pagal jų DNR liekanas.
Kitas mažiau komplikuotas būdas yra „atkryžminti” nebeegzistuojančio gyvūno palikuonis. Šis metodas puikiausiai veikia su naminiais gyvūnais. Nors protėvio bruožai gali būti išnykę, yra pakankamai mišrūnų palikuonių, kurie padeda šiam procesui įvykti. 1933-iaisiais vienas vokiečių mokslininkas „atkūrė” tarpano arklius, dar priešistorę siekusią europinę rūšį, kuri išnyko devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Eksperimentas pavyko puikiai: šiandien tarpanų galima pamatyti Biebrzos pelkynuose, draustinyje Centrinėje Lenkijoje. Jie laisvai ganosi savo istorinėje tėvynėje.
Pasirodė po milijonų metų
Priešistorinė žuvis latimerija savo pasirodymu mokslininkus nustebino labiausiai. Jos istorija puikiai apibūdina gamtos paslaptingumą.
Latimerija buvo išnykusi net prieš 65 milijonus metų. 1938-aisiais Pietų Afrikoje vieno muziejaus kuratorius tarp kitų įprastų laimikių pastebėjo „keistą mėlyną žuvį”.
Naujienos apie atradimą iškart apskriejo pasaulį. Nuo tada dar dvi latimerijos buvo rastos netoli Madagaskaro ir Indonezijoje. O visai neseniai Pietų Afrikos nardytojai matė šešias latimerijas. Tai antras kartas, kai šios žuvys aptinkamos prie Pietų Afrikos krantų.
Nepaisant pelnyto mokslininkų džiaugsmo, manoma, kad ši rūšis sparčiai nyksta.
Žiurkėno ieškojo 4 dešimtmečius
Kai 1962-aisiais vokiečių zoologas netikėtai aptiko retą graužikų rūšį Bavarijos Alpėse, niekas nesitikėjo, kad kitą kartą šie gyvūnai bus aptikti tik 2003-iaisiais. Per tuos keturiasdešimt metų Bavarijos trumpaausių pelių niekur nepastebėta.
Toks faktas nelabai stebina, nes šios rūšies pelės, kurios, nepaisant vardo iš tiesų yra žiurkėnai, primena daugelį kitų smulkių graužikų.
Net mokslininkas, kuris pelytę rado, šmaikštauja, kad „visi žiurkėnai panašūs į dešreles su keturiomis kojomis”. Kol žiurkėno gimtieji miškai lieka nepaliesti, rūšies išlikimo perspektyvos teikia vilčių.
Gyvalazdes sunaikino žiurkės
Lordo Hauvio sala yra Rytų Australijoje vienodai nutolusi nuo Brisbeno ir Sidnėjaus. Ji pavadinta aštuoniolikto amžiaus admiraliteto pirmojo lordo vardu.
Iki europiečių išsilaipinimo 1834 metais sala buvo unikalių vietinių rūšių namai.
Kai šie čia atvyko su nuolat juos lydinčiomis žiurkėmis, katėmis ir kitais tiems kraštams nematytais gyvūnais, vietiniai gyvūnai buvo pasmerkti.
Vienas tokių gyvių, kuriam išnykti padėjo žiurkės, buvo gyvalazdė – vabzdys, kuriam pasislėpti padeda šakelę primenantis kūnas. Gyvalazdės iš naujo atrastos 2001 metais, daugiau nei po aštuoniasdešimties metų, kai buvo dingusios. Maža šių naktinių gyvių populiacija buvo rasta ant Bolso piramidės – uolėtos atodangos, esančios 23 km nuo kranto. Radėjai apgailestavo negalėję šokinėti iš džiaugsmo, nes bijojo nukristi.
Vanagažolė atgimė ant šlaito
Mokslininkus stebina ne tik gyvūnai, bet ir augalai.
Snoudonijos vanagažolė augo kalnuose, kur ganomos avys. 1950 metais daugiametis augalas dideliais geltonais žiedais buvo paskelbtas išnykusiu. Bet, praėjus 50 metų, botanikai rado šį augalą ant stataus šlaito.
Ironiška, bet vanagžolė buvo rasta toje pačioje vietoje, kaip ir paskutinį kartą, tai yra ten, kur visą laiką jos buvo ieškoma.
Kad augalas dar kartą neišnyktų, iš šios teritorijos buvo išvarytos avys ir dėl viso pikto surinktos sėklos.