Absoliuti dauguma žvejų naudoja kokį nors valą. Absoliuti mažuma jo nenaudoja; vietoj jo vieni naudoja tinklą, kiti – elektros laidus. Apie mažumas gal kitą kartą, dabar – apie valus.
Parduotuvių lentynos mirga nuo įvairiausių ričių su valais ir dažnas žvejys toje košėje sutrinka, nes nežino, ką pirkti. Brangaus valo pirkti nesinori, tai ganėtinai laikinas dalykas, po poros sezonų vis tiek reikės išmesti, o su pigiu bijo rizikuoti, kad, nepaisant užrašytų labai jau gerų charakteristikų, tas valas gali trūkti pačiu svarbiausiu momentu. Žodžiu, sudėtingas reikalas. Gal kiek susigaudyti padės šitas straipsnelis, sukaltas iš žinovų vertinimų spaudoje ir asmeninės patirties.
Stiprumas
Čia, matyt, pats svarbiausias parametras eiliniam meškeriotojui. Kuo daugiau kilogramų užrašyta ant ritės ir kuo pigiau ta ritė kainuoja, tuo didesnė garantija, kad valas bus perkamas. Pačiam teko matyti tokių fantastiškų skaičiukų ant valų ir už tokią mažą kainą, kad nori nenori kildavo įtarimas, kad čia kažkas negerai. Arba su manimi, arba su valu. Specialistų vertinimas yra toks: „Niekada netikėkite monofilamentinio valo charakteristikomis, jei jos perlipa šituos skaičius: 0,10 mm – 1,2 kg; 0,16 mm – 2,7 kg; 0,20 mm – 4 kg; 0,25 mm – 6,2 kg; 0,30 mm – 8,5 kg; 0,4 mm – 14,5 kg; 0,5 mm – 22 kg”. Šiuolaikinės technologijos nesugeba išspausti didesnio monofilamentinio valo storio ir stiprumo santykio. Jeigu matote parašyta daugiau, tada viena iš dviejų: arba kilogramai meluoja, arba valo skersmuo didesnis.
Koks valas geras?
Geras valas turėtų būti stiprus, nematomas žuviai ir gerai matomas žvejui, atsparus trinčiai ir ultravioletiniams spinduliams, gerai laikant mazgų surišimo vietose, turėti gerą slydimo koeficientą. Valo, atitinkančio visus tuos reikalavimus aukštu lygiu, nėra. Kai kuriuos iš šių parametrų galima išlaikyti labai aukštus, bet reikės aukoti kitus – tokia jau technologija. Be abejo, toks valas tikrai nebus pigus. Monofilamentiniai valai gaminami iš dviejų tipų medžiagos. Plačiausiai naudojama – PA (poliamidai). Iš jų gaminama didžiausia dalis valų. Kita medžiaga – PVDF (fluorokarbonatas), pastaruoju laiku labai reklamuojamas kaip aukštos kokybės produktas. Tame nemažai tiesos. PVDF valai beveik nematomi vandenyje. Šviesos spindulių lūžimo kampas per PVDF yra labai panašus kaip vandens. PVDF – 1,42; vandens – 1,33. Be to iš šios medžiagos pagamintas valas yra 78 kartus sunkesnis nei vanduo. Jis skęsta daug greičiau nei įprasti valai ir puikiai metasi. Be to, fluorokarbono valai yra 10-15 kartų atsparesni ultravioletiniams spinduliams; tai gerokai pailgina valo naudojimo laiką. Tačiau šie valai kiek silpnesni nei poliamidiniai ir silpnesni mazgų surišimo vietose.
Išvados
Išvadas kiekvienas žvejys turėtų pasidaryti pats. Kiekvienam žvejui patinka vis kitoks valas, tai labai subjektyvu ir jokie moksliniai tyrimai čia nepadės. Vieni renkasi pigius valus ir dažnai juos keičia, kiti perka brangius ir keičia kiek rečiau. Treti apskritai nekeičia valo tol, kol jis nesulūžinėja ir tiesiog nenutrupa nuo ritės. Valą reikia prižiūrėti. Jam labai kenkia ultravioletiniai spinduliai, nuo jų jis išdžiūsta ir susilpnėja, praranda skaidrumą. Skamba keistai, bet valui kenkia vanduo. Čia jau nieko nepadarysi. Negerą vandens poveikį galima sumažinti nežvejojant, tačiau kam tada valas?
Valą reikėtų džiovinti po kiekvienos žvejybos. Nereikia jo išvynioti ant sausos žolės ir laukti, kol išdžius. Tiesiog, jeigu įmanoma, po žvejybos nekišti iškart į dėklą, kur drėgmė laikysis. Arba grįžus namo išimti iš dėklo ir palaikyti kelias valandas. Po kiekvienos žvejybos, ypač spiningautojams, reikėtų nukirpti ir išmesti metrą ar du valo, kuris, be abejo, trynėsi į dugną, į augalus, šakas. Kitoje žvejyboje bus didesnė tikimybė, kad valas netrūks būtent prie pat blizgės.