„Jau išryškėjo kapavietės kontūrai”, – džiaugėsi Kauno jėzuitų gimnazijos gimnazistai. Jie su bendraamžiais iš Rusijos, Gudijos bei Lenkijos lituanistinių mokyklų dalyvavo kauniečių organizuotoje archeologinėje-pažintinėje stovykloje „Pažinkime savo kraštą”. Marvelės kapinyne jie darbavosi savaitę. Keturiasdešimt įvairaus amžiaus moksleivių atkasė šešis kapus – dviejų vaikų ir keturių suaugusiųjų. Rasta ir to meto papuošalų: žalvarinė segė, keturios apyrankės ir segtukas su grandinėle.
Be baimės
„Esame kurmiai duobkasiai, – juokavo moksleiviai, pasirėmę ant kastuvų. – Žinom, kad galim rasti skeletų, to ir atvažiavome”. Marvelės kapinyną (II-XII a.) kasinėjantys jaunieji archeologai tikėjosi rasti nors vieną kapą, tačiau jų lūkesčiai išsipildė su kaupu.
„Kaulų nebijom, juk jie ilgai žemėje pragulėjo, be to, visa tai – mokslo labui”, – kalbėjo abiturientai Rokas Nasickas ir Saulė Vilcinytė.
Rokas džiaugėsi proga susipažinti su archeologų darbu. „Ketverius metus domėjausi archeologija, galvoju ją studijuoti”, – sakė vaikinas.
Rado lobį
„Būna plotų be kapų, bet gerai, kad pasitaikė ne toks, antraip moksleiviams būtų buvę nuobodoka”, – kalbėjo stovyklos mokslinis vadovas habilituotas daktaras archeologas Mindaugas Bertašius.
Pasak jo, rasti kapai supilti III-IV amžiuje. „Tikėjausi vėlyvesnių. Remiantis tuo, ką radome, reikėtų pakoreguoti kapinyno kontūrus”, – kalbėjo jau penkiolika metų Marvelėje tyrinėjantis mokslininkas.
Kai kurie stovyklos dalyvių radiniai nustebino ir patį M.Bertašių. „Aptikome unikalų dalyką – lobį po akmeniu šalia vienos moters galvos. Per penkiolika metų nieko panašaus nesu radęs”, – tikino mokslininkas. Lobio dalis – du geležiniai darbo įrankiai. Spėlioti laidotojų motyvų M.Bertašius nesiėmė. „Tai – sudėtinga, mes tos visuomenės beveik nepažįstame”, – sakė archeologas.
Apima azartas
Pasak R.Nasicko, bekasinėjant apima azartas. „Tačiau nėra kur skubėti, aš dar prisikasinėsiu”, – sakė vaikinas.
„Be abejo, tai – įspūdinga. Juk paimi daiktą, kurį paskutinį kartą judino prieš pusantro tūkstančio metų gyvenęs žmogus. Imi kurti istorijas, kam tas daiktas buvo naudojamas, kaip visa tai atrodė, koks galėjo būti tas žmogus, jį naudojęs, kaip gyveno”, – kalbėjo abiturientas.
Beje, jis ne tik darbavosi kastuvu, kitais įrankiais, bet ir filmavo įsimintinesnes stovyklos akimirkas. „Suksime mokomąjį pažintinį filmą, jį rodysime penktų šeštų klasių moksleiviams”, – pasakojo R.Nasickas. Moksleiviai atkasė ne tik griaučių, įrankių, papuošalų, bet ir židinio akmenis. Radinius jiems reikėjo klasifikuoti ir aprašinėti.
Netradiciškai palaidotas vyras
Tam, kad būtų linksmiau, atkastų žmonių skeletams moksleiviai suteikė vardus. „Nenorėjome, kad jie būtų įvardyti tik skaičiais, todėl atkasėme Jonuką – nes buvo Joninės, Kaziuką, nes rimavosi, Kazytę. Ją taip pavadinome, nes moters kapą radome netoli Kaziuko”, – aiškino moksleiviai.
Atkasti vaikai vardų negavo. „Jų kremzliniai kaulai neišliko, radome tik papuošalus, todėl ir liko bevardžiai”, – sakė Rokas.
Kieno griaučius, vyro ar moters, atkasė, nustatoma pagal laidojimo kryptį. Moterų galvos guldytos į rytų pusę, vyrų – į vakarų.
Tačiau vieną vyrą moksleiviai rado palaidotą ne pagal tradicijas. Jo galva buvo į šiaurę. „Su M.Bertašium diskutavome, kodėl. Gal tas vyras buvo ne vietinis gyventojas, pakeleivis? Gal jis Marvelėje buvo nukautas ir čia palaidotas saviškių pagal savus papročius?” – pasakojo R.Nasickas.
Šį neįprastą radinį moksleiviai neįprastai ir pavadino – Smarveliu. „Kasinėjome Marvelėje, o nuo netoliese esančių vandens valymo įrenginių sklido nekoks kvapas”, – aiškino jaunieji archeologai.
Kastuvą keitė šepetėlis
Tačiau šios įdomybės 100 kvadratinių metrų plote prasidėjo tik po įprastinio nuobodoko pasirengimo. Reikėjo nukasti viršutinį žemės sluoksnį. Kaip pasakojo M.Bertašius, darbą palengvino tai, jog numatytame kasinėjimo plote molio, velėnos sluoksnis buvo nukastas naudolant techniką.
Jaunieji archeologai kastuvu darbavosi labai atsargiai. Smėlį kasė ne iš peties, o pakeldami tik centimetro storio sluoksnį. Išryškėjus kapo kontūrams, kastuvą vis dažniau keisdavo šepetėlis. Kai kuriuos įrankius moksleiviams paskolino Lietuvos kariuomenės J.Vitkaus inžinerijos batalionas. Jo dėka archeologinės stovyklos dalyviai ragavo kareiviškos košės.
Istorijos pamokos prie kapo duobės
Archeologinės stovyklos kuratorė Jėzuitų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Renata Greimaitė pasakojo, jog kasinėjimams pasirinko vieną labiausiai ištyrinėtų Lietuvos kapinynų, nes dar neištyrinėtoje jo dalyje, greta UAB „Kauno vandenys”, numatoma statyti biologinio vandens valymo įrenginius. Statybos negali būti pradėtos, kol nepadirbės archeologai.
„Marvelės kapinynas tyrinėjamas nuo 1991 metų, tačiau čia dar yra nemažai ką veikti. Jame – didžiuliai informacijos klodai apie to meto žmonių papročius, kultūrinę nepriklausomybę”, – pasakojo M.Bertašius. Paklaustas, ar moksleiviams dera tyrinėti šį kapinyną, mokslininkas net neabejojo. „Aš už tai, kad istorija būtų studijuojama per gyvą patirtį”, – sakė M.Bertašius.
Mokėsi vesti ekskursijas
Stovyklos metu užsienio lituanistinių mokyklų moksleiviai spėjo pakeliauti po Panemunės pilis, Kulautuvą, viešėjo Jėzuitų gimnazijai priklausančiame Perkūno name. Jaunuoliai rengė ir pristatė naujus ekskursijų po Kauno miestą bei apylinkes maršrutus, mokėsi vesti ekskursijas lietuvių ir užsienio kalbomis Perkūno name, parengė Kauno istorijos kompaktinę plokštelę.
Organizatoriai tikisi, jog ši stovykla prisidėjo prie mokslinės veiklos populiarinimo, tautiškumo ir pilietiškumo ugdymo.
Jurgita Murauskaitė