Nuo pat pirmųjų automobilių atsiradimo 1885 metais šie „savaeigiai ekipažai” kėlė daugybę ginčų, prieštaringų vertinimų. Iki šiol vieniems tai prabangos dalykas, kitiems – susisiekimo priemonė, tretiems – aistra ir garbinimo objektas. Pagaliau, kai kam – darbo priemonė, uždarbio šaltinis. Daugiau kaip prieš šimtą metų automobilis buvo įdarbintas keleiviams vežti už pinigus. Taip atsirado pirmieji taksi.
Prieš 110 metų, 1896 metų birželį, Štutgarto (Vokietija) gyventojas Frederikas Greineris kompanijoje „Daimler-Motoren-Gesellschaft” (gerokai vėliau tapusioje „Daimler-Benz AG”) užsisakė specialią automobilio „Victoria” versiją. Iki tol F.Greineris buvo nedidelės firmos savininkas – vertėsi mažų krovinių gabenimu. Firmos „transporto parką” sudarė arklių traukiami kinkiniai.
Užsakytasis „Daimler Victoria” F.Greineriui buvo pristatytas 1897-ųjų pavasarį. Vasaros pradžioje į automobilį buvo įmontuotas skaitiklis (taksometras), F.Greineris policijos nuovadoje gavo specialų leidimą naudoti automobilį komerciniam keleivių vežimui ir taip tapo pirmuoju pasaulyje taksistu.
Pirmasis taksi automobilis buvo neįprastos konstrukcijos (žvelgiant iš šių dienų perspektyvos) – su vadinamuoju Lando tipo kėbulu: atvira priekine dalimi, kuri sėdėjo vairuotojas, ir uždara kabina keleiviams – joje buvo įrengta net šildymo sistema. Papildomą komfortą keleiviams užtikrino tais laikais dar gana retos ir brangios padangos, pagamintos iš vientisos gumos.
„Victoria” buvo varoma dviejų cilindrų benzininiu varikliu. Sukimo momentas varantiesiems ratams buvo perduodamas per keturlaipsnę diržinę transmisiją.
Vien už automobilį F.Greineris paklojo nemažus pinigus – daugiau kaip 5,5 tūkstančio markių. Tada tai buvo įspūdinga suma. Tačiau investicijos greitai atsipirko. Nauja paslauga tapo itin populiari tarp Štutgarto gyventojų. Per parą pirmasis taksi įveikdavo 70 ir daugiau kilometrų.
Verslas įgavo pagreitį ir jau 1899-aisiais F.Greinerio firmos taksi parką sudarė septyni automobiliai „Daimler Victoria”, o pati kompanija buvop pavadinta „Daimler Motorized Cab Company”. Nesnaudė ir konkurentai: greitai Štutgarte atsirado dar kelios taksi firmos.
Panašiu laiku (t.y. XIX amžiaus pačioje pabaigoje) kai kurie Paryžiaus vežikai irgi pradėjo žirgus keisti į vidaus degimo variklius. Tik jie ne pirko automobilius, o patys konstravo „savaeigius ekipažus”. Skirtingai nei F.Greineriui, prancūzams taksistams ne iškart pavyko sulaukti sėkmės ir klientų palankumo. Viena iš pagrindinių priežasčių – jie nenaudojo taksometrų, todėl nuolat kildavo ginčų dėl važiavimo kainos. Beje, taksometras buvo išrastas dar 1891 metais, tačiau plačiai naudoti buvo pradėtas tik XX amžiaus pradžioje.
1898-1899 metais pirmieji taksi automobiliai atsirado ir Niujorke. Įdomu tai, kad už Atlanto pirmieji nerangūs „taksomobiliai” buvo varomi elektros varikliais – tokia konstrukcija amžių sandūroje laikyta itin perspektyvia.
Tikru proveržiu taksi istorijoje tapo 1904 metai. Vieno iš Prancūzijos automobilių pramonės „tėvų” Lui Reno sprendimu imta masiškai gaminti specialius taksi automobilius: su įrengtais taksometrais, nudažytus ryškiai geltona spalva. Per kelerius metus šie geltonieji „Renault” taksi tapo visų didžiųjų Europos miestų neišvengiamu gatvių atributu. Beje, ir pats žodis taksi – prancūziškos kilmės.
Nuo tų laikų taksi principas beveik nepasikeitė. Tik išsiplėtė į visus Žemės rutulio kampelius. Net neįsivaizduojame gyvenimo be taksi. Dabar taksi automobilį galima „pasigauti” net ir atokiausiame (žinoma, gyvenamame) Afrikos kampelyje. Ir paslaugus (arba nelabai) taksistas nuveš jus kur tik užsigeisite. Už jūsų pinigus.
Pavyzdžiui, vien Niujorke yra daugiau nei 40000 taksistų. Jie nuvažiuoja daugiau nei 1 milijoną mylių (daugiau kaip 1,6 milijono kilometrų) kasdien.
Iki šiol daugelyje pasaulio kraštų dominuoja tradicinė ryškiai geltona taksi automobilių spalva. Tiesiog taip jie geriau matomi transporto sraute.
Taksi rinkoje dominuoja dideli, komfortiški sedanai. Tačiau yra ir išimčių (ne tik Lietuvoje): vargingose Afrikos šalyse iki šiol taksistams tarnauja ir senutėliai „žiguliukai”, o tradicinius juodus Londono kebus (cab) atskirs net ir niekada nebuvusieji Britų salose. O Meksikos taksi – daugiausia „Volkswagen” senieji „vabalai”. Mat šioje šalyje jie buvo gaminami ilgiausiai.
Beje, daugelyje šalių (pradedant JAV ir baigiant…) galite net nesvajoti atsisėsti šalia vairuotojo. Keleiviams skirta tik užpakalinė sėdynė. Vairuotoją nuo keleivių skiria vielos tinklas arba neperšaunamas stiklas – saugumo sumetimais.
Dar viena įdomi detalė: taksistai (aišku, ne visi) – prietaringi žmonės. Panašu, kad taksistai ir feministės niekuomet nesusidraugaus. Dėl prietarų. Mielos ponios, ar teko kuriai nors iš jūsų rytą, stabdant taksi, pasipiktinti, kai tuščias automobilis ramiausiai pravažiavo pro gailiai lietuje iškeltą rankelę. Jei taip, žinokite, kad taksistui tą rytą jūs buvote tiesiog pirma potenciali klientė. Anot taksistų prietarų, jei rytą į automobilį pirma atsisės moteris, „normalaus uždarbio tą dieną tikrai nebus”. Beje, tai kosmopolitinis prietaras – moteriškių rytais vienodai vengia Vilniaus, Maskvos, Varšuvos ar Berlyno taksistai.
Kai kalba sukasi apie pinigus, žmonės prietarais tiki labiau, nei lyčių lygių galimybių įstatymais. Todėl galimybė taksi išsikviesti telefonu yra puiki alternatyva užbėgti šiems prietarams už akių.