Tarptautinis V.Spivakovo labdaros fondas nuo 1994 metų remia ir globoja ypač talentingus Rusijos vaikus. 2000 metais už savo veiklą fondas buvo apdovanotas UNESCO garbės medaliu „Už indėlį į muzikinės kultūros vystymąsi”. XI Pažaislio festivalyje V.Spivakovo fondas pristatė savo stipendininkus: Tigraną Muradianą (violončelė), Stelą Motiną (sopranas), Jevgenijų Novikovą (saksofonas) ir Rostislavą Šarajevskį (marimba).
Koncertą buvo numatyta rengti vienuolyno Saulės laikrodžio kiemelyje, tačiau norinčiųjų jį išgirsti buvo trigubai daugiau negu vietų kiemelyje, todėl muzikos vakaras perkeltas į šventorių. Skambėjusios muzikos sąjungininke tapo šilta vasaros diena, palankiai nuteikusi tiek solistus iš Maskvos, tiek orkestrantus iš Kauno, tiek publiką. Tiesa, koncerto pradžią kiek drumstė orkestrantų natas nuo pultų vartęs vėjas ir pūtęs tiesiai į mikrofonus, tačiau renginio II dalyje jis visiškai aprimo, nutilo ir leido ramiai gėrėtis atliekamais kūriniais bei jų atlikėjais.
Iš tarptautiniais laurais apdovanotų muzikų išrinkti geriausią visuomet yra keblus uždavinys. Tačiau šįsyk lyderis buvo akivaizdus – marimbininkas Rostislavas Šarajevskis. 15 metų Maskvos centrinės muzikos mokyklos auklėtinis, įvairių konkursų nugalėtojas jau dabar yra subrendęs atlikėjas. Groja jis tiesiog fenomenaliai! Galima žavėtis puikia vaikino koordinacija, gyva reakcija, nepaprastu muzikalumu. Vaikinas atliko kūrinius iš smuikininkų repertuaro: N.Paganinio „Kampanelą”, K.Sen – Sanso „Introdukciją ir rondo” bei D.Šostakovičiaus „Burleską” iš Koncerto smuikui. Rostislavo interpretuoti veikalai skambėjo labiau niuansuotai, išdailintai, nugludintai, negu atliekami daugelio styginių virtuozų. Tokį lygį pasiekti grojant mušamuoju instrumentu yra sunku, tam reikia ne tik kruopštaus darbo, bet ir aukštesniųjų jėgų malonės – talento.
Stiprų įspūdį paliko jaunasis saksofonininkas Jevgenijus Novikovas ir jo pagrotas A.Glazunovo Koncertas. Gražus, minkštas garsas, tiksli intonacija, puikus kvėpavimas – savybės, tokios reikalingos pučiamųjų virtuozui jau dabar įvaldytos be priekaištų. Kukliam vaikinui dar reikia šiek tiek subręsti, įgyti truputį daugiau artistiškumo, ir pasaulis turės dar vieną puikų muzikantą iš Rusijos.
Gražaus soprano savininkė iš Valstybinės slavų kultūros akademijos Stela Motina turi puikius prigimtinius duomenis – platų diapazoną, skambų bei ryškų balso tembrą, puikiai jaučia muzikinę frazę. Tačiau dainuojant vakarietiškąją muziką (Dž.B.Pergolezi, V.A.Mocarto, Ž.Bizė kūrinius), kiek užkliuvo jos perdėm rusiška vokalinė mokykla, pasižyminti per dideliu formuojamo garso tremolo, temdančiu balso grakštumą, lengvumą, jaunatvišką žavesį.
Kiek mažiau pasisekė pagriežti J.Haidno Koncertą D – dur violončelininkui Tigranui Muradianui, Maskvos P.Čaikovskio konservatorijos trečiakursiui, daugelio tarptautinių konkursų dalyviui ir nugalėtojui, bene labiausiai tituluotam V.Spivakovo fondo laureatui. Skambant atliekamo kūrinio I daliai, dar buvo galima kaltinti vėją, skardenantį į mikrofonus, nekokybišką įgarsinimą, tačiau lėtoji dalis ne iš gerosios pusės atskleidė virtuozo silpnybę – polinkį į intonacinį netikslumą.
Talentingiems virtuozams iš V.Spivakovo fondo talkino Kauno miesto simfoninis orkestras, diriguojamas ne mažiau talentingo Modesto Pitrėno.