Istorijos pėdsakai kalinės nr. 255C byloje

Buvusi partizanų ryšininkė įsitikinusi, kad Sibiro lageriuose susidūrė su L.Berijos sekretore – ypatingai saugota kaline

Vienas pagrindinių masinių represijų organizatorių ir vienvaldis GULAG’o (Vyriausioji lagerių valdyba) šeimininkas buvo garsusis Lavrentijus Berija, kuriam Lietuvoje talkino jo atsiųstieji ir vietiniai parankiniai, suiminėję, kankinę, šaudę, siuntę į tremtį ir lagerius lietuvius.

L.Berijos lageriuose teko buvoti ir žinomo knygnešio Juozo Sakalausko anūkei Bronei Petravičienei, dabar gyvenančiai netoli Viduklės, gražiame Molavėnų kaime.

Išdavikas sulaukė atpildo

Lietuvių naikinimo planas gimė Maskvoje 1939 m. rudenį, kai buvo pasirašyta Lietuvos ir TSRS „savitarpio pagalbos“ sutartis. Jau tuomet buvo rengiamos NKVD instrukcijos, kaip „likviduoti antisovietinį elementą Lietuvoje“. Masiniai žmonių areštai ir vežimai į Sibirą Maskvos įsakymu prasidėjo prieš 65 metus – 1941 m. birželio 14-osios naktį. Anot istoriko Arvydo Anušausko, kas trečias lietuvis tapo sovietinių okupantų vykdyto genocido ir teroro auka.

„Mane suėmė 1948 metų vasarą kaip partizanų ryšininkę. Suėmė ir tėvą, nes mūsų sodyboje buvo partizanų bunkeris, kuriame gydydavome sužeistuosius. Mus išdavė partizanas Stasys Ceinorius. Greičiausiai jis buvo infiltruotas į partizanų gretas. Gal ir į kalėjimą jis buvo patekęs kaip provokatorius? Vyrai, sužinoję, kad jis išdavė daug partizanų, kalėjime su juo susidorojo“, – prisiminė savo golgotos po Berijos lagerius pradžią ir priežastį Bronė Petravičienė.

A.Kučingis kalėjo gretimoje kameroje

Devyniolikmetę Bronę Kauno saugumo rūmų požemiuose laikė karceryje, kuriame galima buvo tik stovėti arba sėdėti. Vienintelis „baldas“ – be dangčio kibiras su chlorkalkėmis. Palubėje spingsėjo lemputė, nebuvo jokio plyšio orui įeiti. Merginą tardydavo naktimis. Akys prašviesėjo, kai nuvedė į kamerą – mažą kambarėlį, kuriame turėjo tilpti 30 žmonių. „Sėdėdavome ant grindų eglute – pražergę kojas, kad kitas žmogus galėtų atsisėsti tarpukojyje. Niekada neužmiršiu, kai gretimoje kameroje žinomiausias anuo metu bosas Antanas Kučingis galingai dainavo jam kerpant plaukus“, – pasakojo Bronė.

Ji nepasirašė ant savo kaltinamojo akto, nes buvo kaltinama tėvynės, kurią mylėjo, išdavimu. Už tai jai paskyrė 10 metų griežto režimo lagerių.

„1948 metų liepos 26 dieną mus nuvarė pėsčiomis iš anuometinių Saugumo rūmų į Geležinkelio stotį. Kaunas atrodė tarsi išmiręs – gyventojams buvo uždrausta net pro langus žiūrėti. Tris tūkstančius kalinių „supakavo“ į vagonus per pusantros paros. Kadangi važiuojant buvo karšta ir labai trūko geriamojo vandens, tai vienoje stotelėje mums buvo liepta išsiplauti statinaitę, kuri kelionės metu tarnavo kaip tualetas, ir prisipilti geriamojo vandens“, – pasakojo kelionės įspūdžius B.Petravičienė.

Mįslinga kalinė

Kai ešalonas pasiekė Mordoviją, Bronė kartu su kitais politiniais kaliniais pateko į trečiąjį lagerį, kurio dauguma kalinių dirbo miškuose. Vėliau ji buvo perkelta į šeštąjį lagerį. Beje, Stalinas buvo patenkintas L.Berijos prižiūrimu GULAG’u. Juk tūkstančiai įkalintųjų be jokio atlygio statė šachtas ir gamyklas, kirto miškus, rausė galingus kanalus. Vien karo metais 39 tūkstančiai kalinių pagamino, pavyzdžiui, 70 mln. vienetų šaudmenų.

1954 metų pradžioje šeštajame Mordovijos lageryje pasirodė aukšta, tvirto kūno sudėjimo moteris. „Ji vilkėjo tamsiai mėlynus treningus, buvo nepasidažiusi. Į akis krito vyriška jos šukuosena ir eisena, tačiau mus labiausiai nustebino tai, kad ji rūkė papirosus „Kazbek“. Lageryje tokią prabangą sau galėjo leisti tik aukščiausi viršininkai, o kaliniai rūkė machorkos suktines, kurias taip pat buvo sunku gauti, nes kaliniai jokių pinigų neturėjo. Ta keista moteris išsiskyrė iš kitų kalinių dar ir tuo, kad ji dieną naktį buvo saugojama. Net ir valgykloje. Tad niekas iš mūsų net negalėjome prie jos prieiti. Viena kalinių prižiūrėtojų mums pasakė, kad ta moteris – sušaudyto L.Berijos sekretorė. Po trijų parų iš lagerio ji dingo be pėdsakų. Mes net nespėjome jos vardo sužinoti“, – prisiminė B.Petravičienė, kuri lageryje vardo neturėjo – buvo kalinys nr. 255C.

Mordovijos lageryje B.Petravičienės matyta keista kalinė greičiausiai išties buvo L.Berijos sekretorė. Yra žinoma, kad, sušaudžius L.Beriją, jo žmona ir sūnus taip pat valgė lagerio duoną. Tad greičiausiai ir kiti artimi L.Berijai žmonės, kaip ir sekretorė, pateko į lagerius.

Beje, 1953 metų rudenį, kai Stalinas jau buvo miręs, tamsiais drabužiais ir skarelėmis vilkinčios kalinės vis vien kasė tranšėjas, žinodamos, kad tai būsima jų kapavietė. Taip ir būtų atsitikę, jei ne L.Berijos mirtis.

Palaikai – į sąvartyną

Mirus J.Stalinui, Kremliuje užvirė kova dėl valdžios. N.Chruščiovo ir G.Malenkovo iniciatyva L.Berija, kurio įtaka vis stiprėjo, buvo suimtas ir nuteistas kartu su kitais savo sėbrais. Tarp jų buvo ir V. Dekanozovas bei V.Merkulovas, kurie suteikė marias skausmo ir kančių lietuviams. Pasibaigus teismo procesui, L.Berijai buvo paskelbtas mirties nuosprendis. Jis turėjo būti įvykdytas nedelsiant tame pačiame bunkeryje, kur pasmerktasis buvo laikomas pusę metų.

Naktį L.Berijos palaikų pelenai buvo išvežti į pamaskvės mišką ir išpilti į krūmais apaugusį griovį, kurį artimiausios gyvenvietės žmonės buvo pavertę šiukšlynu. Taip užsibaigė milijonų žmonių prakeikto L.Berijos gyvenimas, o B.Petravičienė 1956 m. grįžo iš lagerio į išsiilgtą Lietuvą. Parsivežė šaukštų, iš duonos nulipdytą rožinį bei ranka ant rūkomojo popieriaus rašytą maldaknygę pakulinio maišo viršeliais – abi šias relikvijas lageryje reikėjo labai slėpti, kad prižiūrėtojai neatimtų.

Dabar šie unikalūs lagerio daiktai atiduoti į muziejų, o Bronė ir Vytautas Petravičiai, užauginę dukrą ir du sūnus, džiaugiasi 9 anūkais ir 5 proanūkiais, daugybe avilių, didžiuliu gražiu ūkiu, kurį padeda tvarkyti vaikai.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.