Gyvenimas tarp meno ir „popso“

Daugelį metų ir rimtuose džiazo koncertuose, ir naujamečiuose žiburėliuose pasirodančios Nedos Malūnavičiūtės balsas vėl skamba radijo stočių eteryje.

Po kelerių metų pertraukos studijinį albumą „Sena nauja pasaka“ išleidusi dainininkė neslėpė – jai patinka abi jos kūrybos pusės. Tarptautinių vokalistų konkursų laureatė nemato nieko keista, kad vieną dieną ji improvizuoja džiazo festivalių scenoje, o kitądien pristatinėja radijo stotims geriausiomis popmuzikos tradicijomis parašytą dainelę.

Nedai nerūpi gandai esą ji metė muziką ir priprato prie taurelės. „Jeigu manęs nėra radijo stotyse, nereiškia, kad manęs visai nėra. Tiesiog pastaruoju metu daug koncertuodavau“, – sakė į Klaipėdos Pilies džiazo festivalį dėl balso stygų uždegimo atvykti negalėjusi dainininkė.

„Klaipėdos“ žiniomis, šiuo metu Neda išgyvena ne tik dėl sveikatos problemų. Prieš kurį laiką ji išsiskyrė su draugu Vitalijumi Matrosovu. Tačiau su žiniasklaida apie devynerius metus trukusius santykius dainininkė kalbėti nenori.

– Neda, esate iš tų atlikėjų, kurie balansuoja ant ribos tarp gerai perkamo „popso“ ir absoliučiai nekomercinės, širdžiai mielos muzikos. Ar nesunku?

– Ta popmuzika, kurią dainuoju, irgi labai miela širdžiai. Esu iš tų žmonių, kurie tikrai nedainuotų to, kas nepatinka. Negaliu išskirti, kad vienas stilius man yra labai prie širdies, o kitas tik dėl pinigų ar panašiai. Man patinka dainuoti įvairių stilių muziką. Ką gali žinoti, gal kada nors uždainuosiu tokiu stiliumi, apie kurį šiandien net nesusimąstau. Aš esu menininkė ir labai tuo patenkinta.

– Kam Jums popscena, juk esate daugelio konkursų laureatė, gerbiama atlikėja?

– Man patinka kokybiška popmuzika ir ją atlieku su malonumu. Galbūt pasakysiu drąsiai, bet mano atliekama muzika jau turi stilių, kuris išsiskiria iš kitų. Mes jį vadiname „nedišku“ stiliumi. O jeigu iš širdžiai mielų dalykų galima ir pinigų gauti, tai išvis „super“.

– Vis dėlto, kas artimiau Jūsų širdžiai – formatas radijui ar improvizacijos, kurias kuriate festivalių scenose?

– Šiaip tas vadinamasis mistinis žodis „radijo formatas“ labai nervina. Niekada nežinai, kas gali sušvisti stoties programų direktoriui, ir stipri, gera daina gali būti tiesiog ignoruojama. Apskritai visas mano gyvenimas yra improvizacija. Esu iš esmės laisvas ir improvizuojantis žmogus visose gyvenimo srityse. Todėl koncertuose dainuoju gyvai, su gyva muzikantų grupe, nes tik tuomet galiu atsipalaiduoti ir atiduoti visą save muzikai. Kartais koncerte daina nuskamba visai kitaip, negu buvome surepetavę. Improvizuoti yra nuostabu. Kiekvieną kartą gali atrasti kažką nauja toje pačioje dainoje.

– Kiek tęsėsi Jūsų kūrybinė pertrauka? O gal tiesiog atitolote nuo komercinės muzikos?

– Paskutinis mano albumas buvo išleistas prieš porą metų. Kalbant apie popmuziką, buvo tiesiog labai natūrali pauzė, nes kūriau naujas dainas. Lietuva – maža šalis, tad jeigu pusę metų radijo stotyse nenuskamba tavo nauja daina, tai visi pradeda galvoti, kad tu kažkur dingai arba praradai populiarumą ir nieko daugiau neveiki. Iš tikrųjų labai daug koncertavau. Nuo 2001-ųjų iki 2004-ųjų išleidau tris albumus – kasmet po vieną.

O dėl naujų dainų… Jau daug metų dirbu su tais pačiais muzikos prodiuseriais ir kompozitoriais – Andriumi Borisevičiumi ir Audriumi Balsevičiumi. Taip susiklostė, kad Andriui gimė sūnus, ir jis užsivertė tėvystės rūpesčiais. Be to, jis labai intensyviai dirbo ir su kitais Lietuvos atlikėjais – Marijonu Mikutavičiumi, Viktorija, Arina, kuriems irgi rašė albumus.

O Audrius su šeima išvyko gyventi į Kanada. Kurį laiką visi buvo užsiėmę savo rūpesčiais. Šią žiemą su Kanadoje gimusia dukra grįžo Audrius, paūgėjo Andriaus sūnus, visi radome šiek tiek laisvesnio laiko ir nutarėme pratęsti mūsų muzikinius reikalus. Turėjome aibę naujų dainų, susikaupusių per tuos metus.

– Buvo pasklidę gandų, esą paliekate sceną, baigiate savo karjerą, liūdesį skandinate alkoholyje. Ar tai – pramanas?

– Apie save esu girdėjusi daug visokių gandų. Paprastai apie tuos žmones, kurie yra bent kiek žinomesni, sklando aibė būtų ir nebūtų dalykų. O ypač apie tuos, kurie yra scenoje. Tiesą sakant, nelabai į juos reaguoju. Kiekvienam gi nepulsi aiškinti, kas tavo gyvenime ir prie ko.

– Ar sunku šiais laikais užsidirbti vien iš įrašų pardavimo ir koncertų?

– Kas dirba ir žino, ką dirba, tas gali gyventi. Aš gyvenu vien tik iš muzikos daugiau nei penkiolika metų ir nieko kito nesiruošiu dirbti. Muzika yra mano duona, kasdienybė ir apskritai visas gyvenimas. Tik per koncertus šiek tiek nuvargo balso stygos. Daktarai liepė, kad mėnesį jokių koncertų, jokių įrašų ir dainavimų nebūtų. Tai dabar esu priverstinėse atostogose. Labai džiaugiuosi, kad naują albumą spėjau įrašyti laiku. Ten viskas skamba labai gerai. Jeigu darbus studijoje būčiau pradėjusi vėliau, naujojo albumo būtų reikėję dar palaukti.

– Sutinkate koncertuoti visiems, kas kviečia?

– Koncertuoju visur, kur pakviečia. Nebuvo tokių renginių, kurie mane gąsdintų. Tie žmonės, kurie mane kviečia dainuoti, vis tiek žino, kokia publika ateis manęs klausytis. O jeigu paklaustumėte, ar gročiau vestuvėse, tai ten teko groti kelis kartus. Tačiau tai buvo mano labai gerų draugų vestuvės. Šiaip tikrai nedainuočiau vestuvėse ar kokiame „banditėlių“ baliuke.

– Vadybininką turite. O ar samdotės stilistą?

– Bet kuo nemėgstu rengtis. Man labiau prie širdies paprastas kasdieninis stilius. Tų visų puošnybių ir vakarinių suknelių nemėgstu. Tik kai labai jau reikia.

– Albumą pavadinote „Sena nauja pasaka“. Esate romantikė?

– Taip, esu. Visi žmonės romantikai, tik vieni – daugiau, kiti – mažiau. Aš – daugiau. O dėl pavadinimo – grįžkime į 2001-uosius. Tada išėjo albumas „Atvirukas“. Pirmoji daina, kurią įrašėme, buvo žymioji „Pasaka“. Šią dainą kelerius metus kasdien leido per „Nomedos“ laidą. Po to įrašiau dar du albumus.Visi jie buvo vieno „nediško“ stiliaus. Ir „Sena nauja pasaka“ yra tarsi jų tęsinys – nuoširdi ir melodinga. Įdomi muzika niekada nesensta, kaip ir pasakos. Jos visada naujos ir kartu senos.

– Ar pasakas skaitote?

– Paskutinį kartą pasakų knygą skaičiau prieš metus, kai skridau ilsėtis į Egiptą. Kažkaip pagalvojau, kad važiuoju į rytietiškos kultūros kraštą, tai į kelionę reikia pasiimti kažką iš tos operos. Tai buvo „Tūkstantis ir viena naktis“. Labai smagu kartais rasti laiko sugrįžti į pasakų šalį.

– Jūsų įvaizdis – jautri, meniška, gili, kiek liūdna dainininkė. Ar tokia ir esate? Gal visi šie traukiantys bruožai kiek sutirštinti tam tikram įvaizdžiui palaikyti?

– Mano įvaizdis – mano atliekamos dainos. Nieko dirbtina jame nėra. Savo jautrumo apskritai nesu linkusi afišuoti, nes esu santūrus žmogus. Bet tik ne scenoje. O apskritai tai dabar kaip tik visi stengiasi daryti agresyvų ir seksu permirkusį įvaizdį. Man įvaizdį diktuoja mano širdis ir ta muzika, kurią atlieku.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.