Privilegija – reiškinys, kuris jus apvynioja, saldžiai pamyluoja, apipila gėrybėmis. Dėl tokių pojūčių neria žmonės į valdžią, pamiršę, kad už viską gyvenime reikia mokėti. Taip pat ir už privilegijas.
Tad atsidūrus ten, kur jus apgaubia privilegijos, didesnę laiko dalį tenka skirti ne mėgavimuisi jomis, o kovai už išlikimą. Bet turimų valdžios galių sukeltas palaimingas svaigulys drauge su privilegijų puokšte atsveria nemalonų jausmą, kai tenka pirmą kartą suvaryti peilį kaimynui į nugarą, prieš tai meiliai jam nusišypsojus.
Tokios taisyklės Lietuvos valdžioje.
Vos tik sąjūdininkai 1990 m. įžengė į Aukščiausiąją Tarybą ir Vyriausybės rūmus, juos pasitiko armija paslaugių, meilių, draugiškų ir paklusnių valdininkų.
„Netvarkinga šukuosena? Štai, prašome, pas mus yra kirpykla.” Ir jums Atkuriamajame Seime nemokamai plaukus tvarko kirpėjas Juozukas, kuris daug vėliau, jau po pereinamojo laikotarpio tapo brangiausiu Lietuvos siuvėju Juozu Statkevičiumi, tačiau neprarado savo lipšnių manierų.
„Nėra kada į parduotuvę nueiti? Ko jums ten? Vis tiek lentynos tuščios. Štai nusileiskite anais laiptais, ir rasite mūsų parduotuvę.” O ten mėsa, ne kaulai, Panevėžio filė, o ne šlapia dešra. Ir žirneliai, ir majonezas… Nepakliuvę į valdžios pastatą tautiečiai tais laikais juos matė tik sapne. Dėkingomis akimis nuo šiol žvelgiate į valdininką, parodžiusį kelią į gėrybių rojų. O valdininko kolegos ir tautiškai pasidažę senbuviai iš kompartijos atlaidžiai patenkintu žvilgsniu nulydi revoliucionierių, tempiantį namo pilną maišą deficito.
Po kiek laiko vėlyvą vakarą skubate iš darbo į troleibusą, nes pabiro jūsų senas „Moskvič” ir nėra kada užsiimti jo remontu. Juk Nepriklausomybė dar vystykluose, paros neužtenka darbui.
Fojė sutiktas kitas iš veido jau pažįstamas valdininkas jus sustabdęs paaiškina, kad yra spec. garažas, budintys vairuotojai, kad nereikia gaišti laiko visuomeniniu transportu ir padeda jums pirmą kartą išsikviesti tarnybinį automobilį.
„Palikite savo adresą ir mašinos raktelius, vyrai nutemps į garažą ir suremontuos.” Jo žodžiai virsta stebuklu: po kelių dienų jūsų seneliukas jau stovi po darbovietės langais, o raktus randate padėtus ant jūsų darbo stalo. Variklis dirba it laikrodukas. Nėra kam sumokėti, visi kratosi pinigų. „Vyrai algą gauna”, – paaiškina jums.
Atėjus vasarai sąjūdininkas mąsto, kur jam pailsėjus su šeima, kurios per darbą beveik nemato. Įprastinės atostogos senosios darbovietės poilsio namuose atpuola, nes ten jis jau nebedirba. Tačiau nespėja jis su niekuo pasidalyti rūpesčiu, o jau prisistato besišypsanti valdininkė ir pasiūlo pasirinkti norimus poilsio namus ir laiką. Ar prie jūros, ar prie ežero, toliau ar arčiau Vilniaus. Ten laukia pirtys, valtys, uždaros teritorijos. Kaina juokinga.
Siūloma kiekvienam pagal užimamą postą: juo aukščiau esi, juo daugiau malonumų tavęs laukia. Kai kurie menkai valdininkų vertinti Atkuriamojo Seimo nariai taip ir nesužinojo, kad galima nemokamai pasitaisyti automobilį. Buvo rūpinamasi valdžią turinčio Sąjūdžio svarbiausiais asmenimis, nepamirštant mažumoje atsidūrusių senųjų šeimininkų.
Mat „persitvarkiusi” nomenklatūra nuo seno išmanė privilegijų vingrybes – juk patys dalyvavo nuolatiniame jų tobulinime: ir broliškose respublikose patirties pasisemdavo, ir patys ką nors nacionalinio įnešdavo. Toks bizantiškas privilegijų tinklas šildė po savo sparnu visą sovietinę nomenklatūrą nuo Baltijos iki Sachalino. Mūsų „persitvarkę” partiečiai su A.M.Brazausku priešakyje buvo pripratę prie jų kaip prie neatskiriamos gyvenimo dalies, ir niekada prieš jas nestojo. Net rinkimų kampanijų metu nekeldavo šūkio apie jų panaikinimą.
Bet Sąjūdis nuo pat veiklos pradžios viešai pasisakė prieš privilegijas. Bet gavę progą nemokamai naudotis taksi „darbo reikalais”, žingsnio pėsti nebegalėjo žengti. Meile privilegijoms netruko pasinaudoti norintys supančioti Sąjūdžio valią.
Daugiau nei 60 Atkuriamo Seimo narių gavo paskyras „Žiguli” po 5 500 rublių, kai turguje jų kaina jau buvo 90 000 rublių. Jaunesnei kartai pasakysiu, kad sovietiniais laikais leidimo nusipirkti automobilį – aišku, jei tu ne nomenklatūrinis, – tekdavo laukti apie 10 metų.
Ta pačia meile privilegijoms pasinaudojo ir labai premjeru troškęs likti G.Vagnorius. Tarandėje buvo suformuoti sklypai gyvenamųjų namų statybai, ir jie buvo parduoti atrinktiems pagal svarbą valdžios atstovams.
Žemės rinka tada tik kūrėsi, tad nustatyta kaina buvo „sovietinė”(kaip tų „Žiguli”). Sklypus pirko ir kairieji, ir dešinieji (kaip tik ten A.Paulauskas savo garsiąją tvorą per du sklypus tvėrė). O G.Vagnorius sklypų pardavimo išvakarėse tyliai priėmė nutarimą, kad valstybės žemę parduoti galima tik konkurso keliu – ir paėmė visus avo Mano žiniomis, iš tų spastų ištrūko tik du signatarai, kurie perprato Vagnoriaus gudrybę ir neišmainė laisvės į žemę. Tai – A.Kumža, kuris dabar ambasadorius Ukrainoje, ir R.Valatka, redaguojantis šį e-laikraštį. Prašyčiau jo šito prisiminimo „neišredaguoti”.
Jau Nepriklausomybės laikais užaugo karta, persiėmusi azijietiškai sovietine valdžios išskirtinumo tradicija. Jiems verta dėmesio tik tai, kas asmeniškai naudinga. Kitos vertybės bereikšmės, ir visos priemonės pateisinamos. Jie jaučiasi besielgiantys teisingai, kaip išmokę iš vyresniųjų kolegų. Jie labiau išprusę, todėl dar tobulina ne tik kovos iš už kampo įgūdžius, bet ir kuria naujus aparatus naudai iš valstybės sunkti. Jie miega ramiai ir dėl kitų galvos jiems neskauda.
Mūsų Prezidentas visomis jam skirtomis galiomis mums dėsto, kas yra vakarietiška demokratija ir kaip ji turi veikti, tačiau net jo pašonėje sugeba įsikurti jaunas patarėjas H.Šinkūnas ir regzti intrigas su privilegijuotu teisėjų luomu, užuot šalinęs to luomo išskirtinumą.
Amžius dar negarantuoja, kad nesi „sovietikas”. Ir pats Prezidentas papuola į „savųjų” išskirtinumą kuriančias žabangas, suteikdamas išimties tvarka pilietybę iš Ukrainos atklydusiam D.Buriakui, kurio vienintelis nuopelnas Lietuvai yra pažintis su Š.Marčiulioniu (kurios dėka gavo ne tik pilietybę, bet ir sklypą statybai) ir suteikta galimybė saujelei turtingiausių vilniečių pasimankštinti, pasipliuškenti „Forum Palace”.
Riba tarp būtinų privilegijų ir mėgavimosi labai neryški, reikalinga labai tvirta moralinė nuostata, kad jos neperžengus. Juk faktiškai privilegijos neatsiejamos nuo valdžios: jomis naudojasi ir Vakarų demokratijų politikai, ir Artimųjų Rytų šeichai. Vienų privilegijų paskirtis yra užtikrinti politiko ar aukšto valdininko funkcionavimą (patikėkite, priimti valstybės gyvenimą lemiantį sprendimą yra ne tas pats, kaip įsukti elektros lemputę), o kitos privilegijos skirtos gyvenimui gražinti. Kol nebus griežtai apibrėžta, kokios paslaugos būtinos ir leistinos vieno ar kito rango veikėjui, tol pas mus švies rytietiškas komunistų išpuoselėtas valdžios privilegijų žiburys. Ir tol nestigs tokių, kurie veržiasi į valdžią norėdami prie to žiburio pasišildyti.
Sąjūdis suprato, kad nomenklatūrinės privilegijos suvirškins valstybę, ir norint grįžti į Europą, reikia jų atsikratyti. Šią nuostatą ir skelbė. O kai gavo tautos mandatą, nemaža dalis tuos kovingus pažadus pamiršo.
” O ką, mes ne valdžia?” Tačiau lietuvių valstietis visada nukeldavo kepurę tik prieš šlėktą, nors ir nuskurdusį, pripažindamas jo tarsi Dievo duotą viršenybę. Šita nuostata per penkiasdešimt metų buvo perkelta sovietų nomenklatūrai, todėl visi priėmė A.M.Brazausko ir Co. naudojimąsi privilegijomis kaip natūralų dalyką.
Iš kitos pusės, valstietis niekada nenukeldavo kepurės prieš praturtėjusį kaimyną, nors tas ir pono dvarą būtų nusipirkęs. Todėl ir sąjūdininkų naudojimasis privilegijomis nuolat erzino žmones, nes jų akyse jie nebuvo „ponai”. Iš to ir kilo tautosaka apie V.Landsbergio namus Šveicarijoje bei panašios pasakos. O štai A.M.Brazausko vestuvinė dovana žmonai buvęs Vyriausybės viešbutis „Draugystė” ilgai ilgai netrukdė jam išlikti tarp populiariausių tautos veikėjų.
Niekas net nesvarsto, kaip jis tiek turto prisikaupė, visą gyvenimą gaudamas valdišką atlyginimą. Nuostata aiški: ponui ne tik galima, bet ir priklauso. Tuo tarpu A.Kubiliui sunku bus veržtis į proveržį, nes uošvė prie jo prikabinusi pusę Vilniaus Senamiesčio kvartalo. Labai dundės besiveržiant, o ir tempas ne tas su tokiu inkaru ant kaklo.
Viskas vyksta kaip pasakoje apie raganos žūtį. Privilegijos – lyg degutu ištepta kumelė: prisilietei pirštu, ir prilipo. Bandai delnu atsistumti, ir to nebegali atplėšti. Pliaukšt kita ranka – dar labiau įklimpęs. Toks pats, kaip ir senbuviai komunistai su savo senaisiais tarnais. Jie pritariamai tau linksi, kada persiregistruoji iš savo poliklinikos į „specą”. Tampi savas jiems, pajutęs saldų privilegijų skonį. Nebegali jų atstumti, esi jų suvedžiotas. Revoliucinė nekaltybė prarasta.
Maždaug taip sovietinės nomenklatūros privilegijos iš LSSR buvo perkeltos į Lietuvos Respubliką. Lyg užkratas, kuriam nebuvo priešnuodžio. Visi dirbo it pašėlę, stiprindami gležną nepriklausomybę, o šalia sustoję sovietiniai tarnai lengvino gyvenimą, sprendė buitinius jūsų klausimus, nebereikėjo rūpintis daugeliu kasdienių reikalų, nebereikėjo auštant su bendrapiliečiais stovėti eilėje prie mėsos parduotuvės (nes trečiadieniais ryte atveža mėsos), ir niekas net nepajuto, kaip visa naujoji valdžia it muselė pamažėl buvo apipinta sovietiniu privilegijų voratinkliu.
Keliolika metų toje terpėje praleidusiam K.Virkečiui jau ėmė rodytis visai natūralu ir šunelį valdišku automobiliu vežioti. Ar neprimena jums griūvančios Romos, kada imperatorius mylimą savo žirgą paskelbė senatoriumi?
Taip yrant dvasiai, subyra net galingiausios valstybės. Tačiau koks svaigus tas irimo aromatas! Vos A.Paulauskas užjudino privilegijas Seime, nuskambėjo pavojaus trimitai, ir sutartinai nuvertė ramybės drumstėją. Privilegijų gynimo vėliava pasinaudojo ir politinių, ir ekonominių tikslų turinčios jėgos. A.Brazausko Vyriausybės rūmuose klestinčios ne mažesnės privilegijos net nebuvo paminėtos.
Iš to mėgavimosi valdžios malonėmis gimsta pateptųjų ratas, žmonėms susivienodina kairieji ir dešinieji, nes kasdien susidurdami su atbukusia godžia valdininkija mes lygiai tuos pačius epitetus rašome juos globojančiai valdžiai, prie kurios mums neprieiti. Nesvarbu, kuri partija valdžioje, valdininkija yra jų ramstis, neliečiamųjų kasta. Piliečiai mato takoskyrą tarp privilegijuotų ir paprastų. Pavadina juos elitu ir runkeliais.
Štai mano pažįstamai valytojai troleibuse pavogė piniginę, ir ji įsidėmėjo vagis, sužinojo, kad jie nuolatiniai taboro klientai, o 2-ajame Vilniaus policijos komisariate jai tiesiai pasakė, kad – jei nenori nemalonumų – nerašytų jokių pareiškimų. Jeigu ji turėtų ryšių valdžioje, tokių dalykų neišgirstų. Panašių pavyzdžių apstu ir gydymo įstaigose, ir žemęlę atsiimant, – kur bepasisuksi. Visi mato, kaip sklandžiai verslą suka A.Boso tipo politikai, atėję suvilioti valdžios teikiamų galimybių pasipelnyti.
Tad ko stebėtis, kad nuolat išdygsta ir valdžią ima populistai, su kuriais paskui tenka kovoti kaip su grėsme valstybei. Jie išplaukia ant nepasitenkinimo privilegijų ir kyšių apipinta sistema. Atkirtis ir R.Paksui, ir V.Uspaskichui buvo toks vieningas, nes sutapo valstybininkų interesas ginti valstybę ir senosios bei naujosios nomenklatūros interesas ginti savo lovį, į kurį savo dalies iškart nusitaikė ir paksiniai (iš pradžių nedidelio kąsnelio, „Žemaitijos kelių”), ir uspaskiniai (iškart didžiulės porcijos, ES pinigėlių).
Nėra mūsų kraštui kito kelio, kaip išsiveržti iš klampaus sovietinių privilegijų liūno, kuriame tarpsta kyšiai, savų palaikymas, asmeninių interesų tenkinimas. Kur valstybė suprantama kaip kišenė, iš kurios turi teisę pasisemti savo reikmėms: ar tai būtų SAPARD lėšos, V.Uspasich gautos „Krekenavos agrofirmai”, ar B.Bradausko medžioklės „pagerintuose” plotuose, ar V.Landsbergio anūko šuolis iškart keliais diplomato karjeros laipteliais aukštyn.
Kada visi valdžioje esantys taip susipynė šitame tinkle, rinkėjui belieka skėsčioti rankomis. Štai Abonentas-Zuokas išnaudoja savo privilegijuotą mero padėtį šviesiam rytojui užsitikrinti, o nuo jo atskilę nesitaikstantys su A.Zuoko protekcijomis išsirenka vadu P.Auštrevičių, kuris per trumpą savo politinę karjerą įtikinamai įrodė, jog eis su bet kuo, kas tik daugiau pasiūlys.
Žmogus nemažai padirbėjo aukštu valdininku ir pamatė, kad politiku būti dar geriau: jokios atsakomybės, ir visi svertai tavo rankose. Jo bendraminčiai profesionalūs perbėgėliai susibūrė į kažkokį keistą darinį, vaidinantį rūpestį dėl valstybės. Jam vadovauja V.Uspaskicho rankomis išmaitintas aukštosios partinės mokyklos absolventas V. Muntianas, kuris net apsalęs pasakojo kokią laimę patyrė, pirmąkart padėjęs užpakalį į Seimo Pirmininko kėdę, užvaldęs tiek kartų dar Kėdainiuose per TV matytą kabinetą. Oi, kaip sunku paskui su tokia pasaka atsisveikinti!
Perėjūnai tampa norma. Išdavystė vardan naudos tampa norma, kurią gyvu pavyzdžiu diegia visuomenei valdžioje esantys ir visų matomi politikai. Nieko rimto nenuveikusi pensininkų motušė V.Blinkevičiūtė spjauna į savo bendražygius, vos tik kyla grėsmė ministrės kėdei, ir bėga išpažinti meilės socdemams. Nežiūrint tokio išdavikiško elgesio, ji ir toliau, anot apklausų, lieka publikos numylėtinė.
Todėl galima suprasti, apie kokį proveržį po A.Brazausko atsistatydinimo šiandien kalba konservatoriai. Šita privilegijomis pagrįsta kyšių, „savųjų” rato, piktnaudžiavimo ir abejingumo paprastam piliečiui sistema yra degutuota kumelė, nešanti mus ne į tą pusę. Jei nenusikratysime, išbarstys mūsų kaulelius Rytų stepėse. Tik žiemą, blizgant taukams sniege, rodys į jį svetimi senoliai ir sakys: „Buvo tokie lietuviai, bandė ištrūkti į Europą, bet mūsų sena gudrybė su degutu juos sudorojo”.
Ir visai nestebina, kodėl A. Brazauskas nuoširdžiai nieko nesupranta, apie kokį proveržį kalbama: juk jis keliasdešimt metų virė tuos saldžius klijus, kurie sukelia vėžį valstybei. Atrodę grynai pragmatiški veiksmai ilgoje perspektyvoje įgyja ir vertybinį aspektą. Jei negalvoji apie vertybes, nereiškia, kad jos neegzistuoja. Pamynus jas vardan apčiuopiamos savo ir savųjų rato naudos, šalį užgriūna niokojantys padariniai: sveikesnieji atstumti bėga iš šalies, namie runkeliais mojuoja pikti svetimų įtakų ginklanešiai.
Lieka vienas esminis klausimas: kas Lietuvoje pasiruošęs atlikti šią sudėtingą operaciją? Kas išpjaus paveldėtą auglį, kad valstybė sveika įsilietų į Europą? Kad grįžtų paniekintos vertybės?
Tauta seniai ieško, kam įteikus skalpelį, bet vis nepataiko. Chirurgas pats turi būti sveikas. Štai kur bėda.