Vaivorykštę keičia purvinas politikos dangus

Socialdemokratai ir konservatoriai taip ir nesugebėjo įveikti abipusio priešiškumo, peržengti savo ambicijų ir politinių išskaičiavimų.

Vakar žlugo abiejų partijų derybos dėl vaivorykštinės valdančiosios koalicijos sudarymo.

Iš šių derybų, kurios ir iki šiol priminė labiau spektaklį bei mėginimus išsekinti vieni kitų kantrybę, pirmieji pasitraukė socialdemokratai.

Miela bet kokia draugija

Vos nutrūkus pokalbiams, užvirė politinis turgus. Socialdemokratai bei konservatoriai ėmė lenktyniauti, kurie į savo stovyklas prisivilios daugiau sąjungininkų.

Konservatorių lyderiui Andriui Kubiliui jau miela tapo ir jo paties aštriai kritikuoto Vilniaus mero Artūro Zuoko, ir buvusio vieno Darbo partijos lyderių, Seimo vadovo Viktoro Muntiano, ir valstiečių liaudininkų vadovės laikinosios žemės ūkio ministrės Kazimieros Prunskienės draugija.

Tuo tarpu socialdemokratai nebeslėpė, kad valdančiąją daugumą greičiausiai sudarys su Darbo partijos atstovais.

Šalies prezidentas šiandien turės apsispręsti, kurios stovyklos atstovą teiks Seimui kaip kandidatą į premjero postą.

Vadinamasis centro dešinės blokas Valdui Adamkui pasiūlys teikti A.Kubiliaus, socialdemokratai turėtų pateikti laikinojo premjero ir laikinojo finansų ministro Zigmanto Balčyčio kandidatūrą.

Lenktynės dėl aritmetikos

Kaip ir po nesėkmingų derybų dėl vaivorykštės koalicijos po 2004 metų Seimo rinkimų, tiek konservatoriai, tiek socialdemokratai politinės valios stoka ir dviveidiškumu apkaltino vieni kitus.

Bet abipusiais kaltinimais kairieji ir dešinieji svaidėsi neilgai – jiems labiau rūpėjo būsimosios valdžios reikalai.

A.Kubilius, spėjęs pasikalbėti su prezidentu V.Adamkumi ir jam apskundęs socialdemokratus, susitiko su Seimo pirmininku V.Muntianu, o vėliau – su liberalcentristais Algiu Čapliku ir Vytautu Bogušiu.

Prisijungti prie konservatorių, Liberalų sąjūdžio ir Naujosios sąjungos stovyklos, turinčios 47 parlamentarus, A.Kubilius pasiūlė ir valstiečiams liaudininkams.

Toks šešių frakcijų blokas, įskaitant parlamento vadovą V.Muntianą, Seime turėtų 77 balsus.

Prezidiumo posėdyje Naujoji sąjunga vakar paskelbė galutinai apsisprendusi prisijungti prie Liberalų sąjūdžio ir konservatorių.

Tačiau valstiečiai liaudininkai, liberalcentristai ir Pilietinės demokratijos frakcija jau anksčiau yra pareiškę norą dėtis prie socialdemokratų. Kartu su socialdemokratais ir V.Muntiano balsu šios frakcijos Seime turi 53 vietas.

Vakar Socialdemokratų frakcijos seniūnas Juozas Olekas pareiškė, kad trūkstamus 20 parlamentarų balsų šis blokas, jau dabar skaičiumi viršijantis dešiniąją stovyklą, lengvai susimedžios.

Trūkstamų balsų rezervas – 31 parlamentarą turinti Darbo partijos frakcija, vienintelis mišrios Seimo narių grupės atstovas Petras Gražulis, 9 parlamentarus turintys liberalai demokratai.

Kas – į kairę, kas – į dešinę?

V.Muntianas, pasišnekėjęs su A.Kubiliumi, neslėpė, jog greičiausiai nepriims konservatorių lyderio kvietimo paremti Seime jo kandidatūrą į premjerus ir jungtis prie centro dešiniųjų bloko.

„Mes jau esame pareiškę, kad jungtumės prie centro kairiojo bloko. Šis sprendimas kur kas, netgi pasakyčiau nepalyginamai, realesnis. Šitokia dauguma ir turėtų formuotis Seime.

Bet šį pasiūlymą Pilietinės demokratijos partija ir jos frakcija vis tiek apsvarstys. A.Kubilius norėjo, kad tai padarytume tą pačią dieną, tačiau galėsime tai svarstyti tik trečiadienį”, – „Lietuvos rytui” sakė V.Muntianas.

A.Čaplikas irgi leido suprasti, kad linksta į kairiųjų pusę: „Svarstysime šį pasiūlymą trečiadienį valdybos posėdyje. Tačiau su socialdemokratais esame pažengę toliau į priekį”.

Liberalcentristai taip pat teigė, kad sąjungos su konservatoriais galimybę labai apsunkina asmeniniai nesutarimai tarp A.Kubiliaus ir jų partijos lyderio A.Zuoko.

Tuo tarpu valstiečių liaudininkų lyderė K.Prunskienė sąjungos su konservatoriais tikimybę įvertino 50 su 50. Bet laikinoji žemės ūkio ministrė pridūrė, kad jos vadovaujama partija labiau linksta tęsti dialogą su socialdemokratais.

Per daug draugų – irgi blogai

Pavienius Darbo partijos frakcijos narius arba net jų grupes socialdemokratai bando prisivilioti jau nuo praėjusios savaitės pradžios.

Naudingiausia kairiesiems būtų, kad ši frakcija skiltų ir didžioji jos dalis prisišlietų prie centro kairiojo bloko. Mat jei prisijungtų visa Darbo partijos frakcija, dydžiu gerokai viršijanti socialdemokratus, socialdemokratai nebebūtų didžiausia šios stovyklos frakcija ir nebetektų formalios priežasties pretenduoti į premjero postą.

Būtent todėl J.Olekas vakar kalbėjo, kad socialdemokratams ir jų partneriams reikia tik 20 balsų paramos.

Tačiau Darbo partijos nariai bijo palikti frakciją pavieniui ar mažesnėmis grupėmis ir šiuo metu Seimo kuluaruose kalba, kad jiems geriau laikytis kartu.

Tiesa, kairieji tikėjosi, jog skandalų nukamuota Darbo partija neturės didelio apetito ir socialdemokratams užleis premjero postą bei svarbiausias ministerijas.

Kairiųjų padėtį sunkina ir tai, kad, bandydami prisijungti Darbo partijos atstovus, jie rizikuotų netekti V.Muntiano paramos.

Šis buvęs vienas Darbo partijos lyderių labai kritiškai vertino galimybę būti vienoje stovykloje su Viktoro Uspaskicho bendražygiais.

Realiausia kandidatūra į premjero postą, kurią šiandien prezidentui gali pasiūlyti socialdemokratai, kaip minėta, – Z.Balčytis.

Tačiau buvo minimi ir laikinasis krašto apsaugos ministras Gediminas Kirkilas, J.Olekas, net laikinasis susisiekimo ministras Petras Čėsna, buvusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė.

Tartis kliudė išskaičiavimai

Kodėl konservatoriams ir socialdemokratams nepavyko pradėti realių derybų dėl valdžios suformavimo? Labiausiai tikėtina, kad tai lėmė savanaudiški abiejų politinių partijų sumetimai.

Konservatorių vadovybei greičiausiai taip ir nepavyko iki galo susitarti tarpusavyje, ar partijai prieš savivaldos ir galimus pirmalaikius Seimo rinkimus yra naudinga „teptis valdžia”.

Be to, Tėvynės sąjunga baiminosi, kad itin neigiamai į sandorį su kairiaisiais reaguos ortodoksalioji partijos ir jos rinkėjų dalis.

Kai kurie konservatoriai buvo įsitikinę, kad kairiųjų ir dešiniųjų sąjunga sudarytų kone idealias sąlygas į politikos užribį išstumiamos Darbo partijos, taip pat pašalinto prezidento Rolando Pakso liberalų demokratų revanšui.

Konservatorių vadovai buvo iš anksto įsitikinę, kad vaivorykštės koalicija būtų visiškai butaforinė, o kairieji kaišiotų kojas jos veiklai ir stengtųsi sukompromituoti partnerius.

Socialdemokratai irgi nuogąstavo dėl savo rinkėjų. Be to, jie bijojo bent dalį valdžios atiduoti amžiniems politiniams priešams.

Neabejotina, jog kairieji visų derybų metu buvo įsitikinę, kad partija turi visas galimybes toliau išlaikyti valdžią, prie savęs vėl prišliedama skandalų nustekentą Seimo Darbo partijos frakciją arba jos dalį bei kitas frakcijas.

Įžvelgė siaurus interesus

„Socialdemokratų derybų grupė, siekdama susitarimo, padarė pakankamai nuolaidų – du kartus iš esmės koregavo deryboms pateiktą programinį dokumentą, paskelbė moratoriumą deryboms su kitomis partijomis, kaip buvo sutarta iš anksto, viešai nekritikavo kitos derybų šalies veiksmų.

Tuo tarpu konservatoriai, keldami nepagrįstus reikalavimus, nenagrinėjo mūsų siūlymų ir pateiktų dokumentų, sąmoningai klaidingai informavo prezidentą ir visuomenę.

Paaiškėjo, kad konservatoriai, imituodami derybas dėl Didžiosios koalicijos, iš tikrųjų siekė patenkinti siaurus partinius interesus bei suformuoti dešiniųjų Vyriausybę”, – tvirtinama socialdemokratų derybų grupės vadovo G.Kirkilo pasirašytame pareiškime.

Kairiųjų nuomone, tarp abiejų partijų išlieka esminiai programiniai nesutarimai.

„Nenorėdami iš esmės svarstyti mūsų pateiktos programos, konservatoriai pasisako prieš tiesioginius merų rinkimus, nepripažįsta vykdomos socialinės politikos tęstinumo, prisiimtų valstybės įsipareigojimų dėl indėlių grąžinimo, darbo užmokesčio, pensijų didinimo, socialinės paramos jaunoms ir daugiavaikėms šeimoms. Socialdemokratai su tuo sutikti negali”, – teigė kairieji.

Pareiškime pažymima, kad visa atsakomybė dėl derybų sužlugdymo pasekmių tenka konservatorių lyderiams.

„Derybos gali būti tęsiamos tiktai tuomet, kai konservatoriai išnagrinės mūsų pasiūlymus ir iš esmės pritars programinėms nuostatoms, kad būtų užtikrintas stabilumas ir politikos tęstinumas”, – tvirtino socialdemokratai.

Apkaltino vilkinimu

Tuo tarpu Tėvynės sąjungos lyderis A.Kubilius tvirtino, kad toks kairiųjų žingsnis konservatoriams nebuvo netikėtas – esą visa socialdemokratų elgsena rodė, jog jie nenori koalicijos su dešiniaisiais.

„Mes matėme, kad socialdemokratų derybų delegacija nenorėjo realiai pasiekti sutarimo.

Akivaizdu, kad jie sąmoningai vilkino derybas, negalėdami priimti mūsų pasiūlymo žengti permainų keliu vardan to, kad Lietuva rastų išeitį iš tos krizės, į kurią atvedė buvusi socialdemokratų, A.Brazausko ir V.Uspaskicho Vyriausybė”, – pareiškė A.Kubilius.

Konservatorių vadovo įsitikinimu, šiame Seime yra gana daug žmonių, atstovaujančių įvairioms frakcijoms ir nesusikompromitavusių, kurie galėtų prisidėti prie žygio vardan permainų Lietuvoje: „Mes pabandysime šią galimybę realizuoti ir pateikti prezidentui pasiūlymą.

Jeigu prezidentas pasiūlys mūsų Proveržio koalicijos blokui formuoti Vyriausybę, mes tokios atsakomybės nebijosime ir ją realizuosime sąžiningai ir atsakingai.

Jei socialdemokratai, mums gavus įgaliojimą formuoti Vyriausybę, apsigalvos, mes ir juos pakviesime eiti permainų keliu”.

Žodžiai – jau seniai girdėti

Per pustrečių metų, praėjusių nuo pirmojo bandymo sudaryti vaivorykštės koaliciją, buvusių derybininkų paaiškinimai nepakito.

„Man susidaro toks įspūdis, kad konservatoriai nėra pasiruošę sudaryti vaivorykštės koalicijos.

Mes norėjome, bet derybas sužlugdė konservatoriai”, – taip 2004 metais kalbėjo G.Kirkilas.

„Socialdemokratai ką tik torpedavo derybas dėl vaivorykštės koalicijos sudarymo.

Jie savo elgesiu parodė, kad koalicijos vertybinio pagrindo nebemato”, – 2004 metais pareiškė A.Kubilius, kai kairieji ėmė flirtuoti su Darbo partijos atstovais.

Darbo partija vėl laukė

Bandantis derėtis dėl vaivorykštės koalicijos, didžiausią frakciją Seime turinti Darbo partija ir 2004, ir 2006 metais laikėsi panašios – laukimo taktikos.

„Tegul jie tenai maivosi, o mes laukiame”, – taip 2004 metais kalbėjo tuometis Darbo partijos vadovas V.Uspaskichas apie socialdemokratų, socialliberalų, liberalcentristų ir konservatorių pastangas sudaryti vaivorykštės koaliciją.

„Anksčiau ar vėliau turėjo tas veiksmas įvykti, nes, mano nuomone, buvo nerealu susitarti dviem tradicinėms skirtingų ideologijų partijoms.

Manau, kad situacija yra tokia, kad vėl viskas prasideda nuo nulio”, – sužlugus socialdemokratų ir konservatorių deryboms vakar pareiškė laikinoji Darbo partijos vadovė Loreta Graužinienė.

Pasiryžę veržtis į valdžią

Antradienį pavakare įvykusiame Darbo partijos tarybos posėdyje šios politinės organizacijos lyderiai stengėsi pademonstruoti ryžtą, vienybę ir aiškino, kad būtinai reikia veržtis į valdžią.

Tam prieštaravo net keliolikos partijos skyrių pirmininkai, kurie teigė, jog vis dėlto reikėtų pabūti opozicijoje.

Tačiau partijos vicepirmininkai Žilvinas Padaiga ir Jonas Jagminas skelbė, jog partija atlaikė išbandymus ir pademonstravo, jog yra nepalaužiama.

Todėl Darbo partijos vadovybė paskelbė, jog kaip daugiausia vietų parlamente turinti politinė jėga, ji yra pasiryžusi pretenduoti į pačius aukščiausius valstybės postus – premjero arba Seimo pirmininko kėdes, svarbiausių ministerijų vadovų postus.

Taryba taip pat pabrėžė pasiryžimą derėtis su visomis partijomis, su kuriomis tik pavyks susikalbėti, išskyrus buvusius bendražygius – V.Muntiano vadovaujamą Pilietinės demokratijos partiją.

L.Graužinienė paskelbė, jog partija šias derybas turėtų pradėti nedelsdama.

Kai kurie Darbo partijos tarybos nariai teiravosi, kada Lietuvoje pasirodys į Rusiją pabėgęs jų lyderis V.Uspaskichas.

Bet jiems buvo perduotas vedlio pareiškimas, jog jis dar ketina ten pabūti.