Dažniausiai paaugliai reikalauja tokių pat teisių ir laisvių kaip suaugusieji, bet kartu trokšta meilės, supratimo ir atlaidumo kaip vaikai
Ir nežinia, kam sunkiau išgyventi šį periodą – į suaugusiųjų pasaulį žengiančiam paaugliui ar jo tėvams.
Tapatumo problema
Vilniaus psichiatrijos ir psichoanalizės centro psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Minialgienė aiškina, kad paauglystėje sprendžiama tapatumo problema. Jaunam žmogui svarbu suvokti, kuo jis buvo ir kuo tampa, kokią vietą užima sociume. Paauglys staiga suvokia, kad pasaulis nėra stabilus, iki tol idealūs tėvai dabar tokie nebeatrodo. Todėl jis ima ieškoti savo identiteto ir naujų idealų. Dėl hormonų audrų ir besikeičiančio kūno tos paieškos tampa dar sudėtingesnės.
„Paaugliai buriasi į bendraamžių grupuotės pagal interesus, pomėgius. Jaunuoliai jau turi savo nuomonę ir pomėgius, kurie dažnai labai skiriasi nuo tėvų. Atvirus ir nuoširdžius pokalbius su tėvais pakeičia bendravimas su draugais”, – aiškina Vaiko raidos centro vaikų paauglių psichiatrė Sigutė Stanaitienė.
Protestuoti natūralu
Šiuo vaiko brendimo periodu neretai pasikeičia ir paauglio elgesys – jam būdingas atžagarumas, uždarumas, besikeičiančios nuotaikos.
Pasak Minialgienės, tai natūralios šio periodo būsenos, jų pasireiškimas beveik visada priklauso nuo tėvų – kaip jie vaiką auklėjo, kaip bendravo su juo vaikystėje ir bendrauja dabar.
Pasak specialistės, nereikėtų priekaištauti paaugliui dėl jo išvaizdos, drabužių, nes taip jis stengiasi pritapti prie grupės, bendraamžių. Tėvai turėtų gerbti tai kaip paauglio pasirinkimą, savęs ieškojimą.
Tačiau jei pastebima elgesio patologija (vagystės, narkotikai, nuolatinis alkoholio vartojimas, didelė agresija), reikėtų bandyti aiškintis tokio elgesio priežastis.
Bendravimo galimybės
Pasak Minialgienės, svarbu, kad paauglys aiškiai žinotų, koks elgesys yra tėvų toleruojamas, o koks ne, kokios bus taisyklių nesilaikymo pasekmės. Kaip teigia specialistė, veiksmingi yra susitarimai, už kurių nesilaikymą paauglys gali būti neleidžiamas į vakarėlius, jam neperkami madingi drabužiai ar kitaip ribojamos pramogos. Čia itin svarbu nuoseklumas ir bendra tėvų pozicija. „Jei mažus vaikus lepina mamos, o tėčiai gana griežti, tai paauglystėje, atvirkščiai, mamos bando išlaikyti ribas, o tėtis leidžia gerokai daugiau. Mat vyrai mažiau linkę aiškintis ir įsiklausyti”, – pažymi psichoterapeutė.
Stanaitienė aiškina, kad skiriami keli bendravimo su paaugliu stiliai:
* autokratinis. Paaugliui neleidžiama reikšti savo nuomonės, norų, o sprendimus visada priima tėvai.
* autoritarinis. Paauglys gali reikšti savo nuomonę, bet tėvai sprendimus visada priima pagal savo nuomonę.
* demokratinis. Paauglys gali laisvai reikšti savo nuomonę, dalyvauti diskusijoje apie problemas, bet galutinis sprendimas ar išvada yra tėvų.
* lygiateisiškumo principas. Tėvai ir vaikai diskutuoja kaip lygiaverčiai ir priima bendrus sprendimus. Į kompromisus leidžiasi ir vieni, ir kiti.
* viską leidžiantys tėvai leidžia paaugliui pačiam formuoti savo norus, o priimant sprendimus jo pozicija svarbesnė ir įtakingesnė negu tėvų.
* nesikišimo principas. Paaugliai patys priima sprendimus, neatsižvelgdami į tėvų norus ir nuomonę.
Abiejų pašnekovių įsitikinimu, lygiateisiškumo principas dažniausiai yra pats efektyviausias, nes paaugliams labai svarbu, kad jų norai ir nuomonė būtų priimti. Tačiau jis tinka ne visada. Yra situacijų, kai labiau tinka kitas stilius ar jų deriniai (pavyzdžiui, kategoriška autokratinė nuostata dėl narkotikų – jų vartojimas netoleruojamas, ir tik tokią poziciją gali turėti paauglys; nesikišimo principas tinka, pavyzdžiui, jaunuoliui renkantis drabužių stilių).
Išbandymai tėvams
Pasak Minialgienės, paauglystė – ne tik jaunuolio krizė. Tuo metu tėvai išgyvena tuštėjančio lizdo laikotarpį. Jiems sunku priimti tuos pokyčius, kad vaikas jų neįsileidžia į savo pasaulį, jiems vis svarbesni tampa bendraamžiai. Psichoterapeutės teigimu, klaidinga siekti artumo ar paklusnumo ultimatyviais reikalavimais ar pamokslavimu. Paauglys linkęs atmesti direktyvinius pasakymus (pavyzdžiui, „turi manęs klausyti, nes tu mano vaikas, gyveni po mano stogu”). Kur kas efektyviau kalbėtis, bet nekamantinėjant, o patiems dalijantis savo įspūdžiais, patirtimi. Tada ir vaikas norės atsiverti. Pravartu domėtis tuo, kuo domisi vaikas.
Žinoma, labai sudėtinga kurti gerus santykius su paaugliu, jei tai nebuvo daroma gerokai anksčiau.
Beje, tose šeimose, kur vaikai nuo pat mažens jautėsi kaip visateisiai šeimos nariai (tėvai nesisvaidė frazėmis: „kai užaugsi, sužinosi”, „ne tavo reikalas”, „eik į kitą kambarį, nes atvažiavo svečių” ir t. t.), daug rečiau kyla nesusipratimų ir paauglystėje.
Juk bendri vakarėliai su tėvais ir paaugliui gali būti įdomūs bei svarbūs. Jis stebi aplinką, visuomenę ir jam gerokai lengviau spręsti jį užgriuvusius tapatybės klausimus.
O besąlygiška tėvų meilė, žinojimas, kad jie visada išklausys, padės, supras ir patars, padeda sėkmingai įveikti šį nelengvą periodą.