Susirengusiesiems į susitikimą su Romos popiežiumi Benediktu XVI, atvykstančiu į Lenkiją, didžiosios kelionės pradžia buvo Vilniaus arkikatedros bazilikos klebono Ričardo Doveikos palaiminimas ir sukalbėta Lietuvos globėjo šv. Kazimiero litanija
Per penkias kelionės dienas didelių nemalonumų nepatyrėme, o nepatogumai, kaip ir per kiekvieną tolimesnę išvyką, neišvengiami – niekaip nepavyksta užsnūsti ankštoje erdvėje, veltui bandai ištiesti kojas ar atlenkti autobuso sėdynę, nesulaukdamas tegu ir mandagaus kaimyno protesto. Po vidurnakčio nutariau pasinaudoti neseniai iš piligriminės kelionės grįžusios pažįstamos patarimu: susisupau į miegmaišį ir atsiguliau ant autobuso grindų. Įsitaisę kaip kas išmano naktį trumpino dar trisdešimt šeši piligrimai ir mūsų vadovė Dalia. Vyriausiai bendrakeleivei nubalusiais plaukais jau buvo daugiau kaip aštuoniasdešimt, nors ji sakėsi prižiūrinti tris neįgalius vaikus, jauniausiai Ievai – trylika.
Netrukus paaiškėjo, kaip jauku ir paprasta su šiais žmonėmis, kurių dauguma tikrai nėra dažni didžiųjų prekybos centrų lankytojai, bet kurie visada pasirengę pasidalyti viskuo, ką turi.
Čenstachavos Dievo motina
Sukilome rytą autobusui sustojus Čenstachavos centre. Galvoje buvo šviesu kaip reta. Netoliese traukė žvilgsnį aukštai iškilusi Dievo Motinos katedra, garsėjanti stebuklinguoju Juodosios Madonos paveikslu. Beje, jo atsiradimo istorija apipinta legendų. Pagal vieną jų paveikslą esą nutapė evangelistas Lukas ant stalo, kurį jaunystės metais padarė pats Jėzus Kristus. 326 metais šį darbą surado šv. Elena ir atsivežė į Konstantinopolį. Į Čenstachavą jį atgabeno vienuoliai pauliečiai. Spėjama, kad paveikslas galėjo nukentėti per gaisrą arba pajuodo pasikeitus dažų pigmentacijai. Čenstachava – trečia iš gausiai piligrimų lankomų šventų vietų, po Lurdo Prancūzijoje ir Patimos Portugalijoje. Vargu ar kas yra girdėjęs, jog Čenstachavos Dievo motinos paveikslas galėjo turėti įtakos mūsų savanorių kovoms 1919 metais.
Tuo metu, kai bolševikai buvo užėmę nemažą dalį Lietuvos, raudonųjų raitelių pulkai taip pat rengėsi pulti Varšuvą. Ne itin gerai parengtai generolo Pilsudskio kariuomenei grėsė pralaimėjimas. Visa Lenkija meldėsi Čenstachavos Dievo motinai. Sakoma, 1919 metų rugsėjo 9 dieną, prasidėjus lemiamam mūšiui, Marija pasirodė debesyse ir palaimino lenkų karius. Raudonieji patyrė pralaimėjimą ir puolė netvarkingai trauktis. Bolševikinei Rusijai nepavyko užgrobti nei Lenkijos, nei Lietuvos. Lenkijos kariuomenės pergalė tą rudenį buvo pavadinta „Vyslos stebuklu”.
Tikėjimo kelionė
Deja, stebuklingąjį paveikslą galėjome pamatyti tik iš tolo. Kai kartu su vadove Dalia kilome į kalną didingos Jogailos laikais pastatytos katedros link, aplink jau buvo susitelkę daugybė maldininkų. Tą dieną – gegužės 26-ąją – čia visi laukė atvykstančio popiežiaus Benedikto XVI. Teko matyti, kaip uniformuoti pareigūnai su šunimis rūpestingai apžiūrinėjo specialiai iškilmėms pastatytą pakylą.
Pirmą vizito dieną popiežius, sveikindamas jį sutinkančius varšuviečius, lenkiškai pasakė: „Atvykau sekti Jono Pauliaus II pėdomis, jo gyvenimo keliu. Tai ne šiaip jaudinanti, bet ir tikėjimo kelionė. Noriu atsigerti iš didelio jūsų tikėjimo šaltinio, kuris trykšta daugiau kaip tūkstantį metų. Likite tvirti savo tikėjimu”.
Pastarasis linkėjimas buvo tapęs Benedikto XVI viešnagės Lenkijoje moto. Jį galėjai perskaityti sveikinimuose kiekvienoje miesto gatvėje, laikraščių antraštėse, lankstinukuose.
Čenstachavoje popiežius susitiko su Lenkijos vienuolijų atstovais. Mums lankantis šiame mieste prie iškilios Dievo Motinos šventovės būriavosi šimtai tamsiais abitais vilkinčių vyrų ir moterų, bet jie anaiptol nedemonstravo savo asketiškumo. Tai ypač pasakytina apie jaunąsias vienuoles: jei ne drabužiai, jas, gyvai tarp savęs bendraujančias, nuolat besišypsančias, galėjai palaikyti paprasčiausiomis moksleivėmis ar studentėmis. Savo kalboje vienuoliams popiežius akcentavo, kad tikėjimas turi viltingai reikštis ne tik per mūsų sielos atsidavimą ir religinį patyrimą, bet pirmiausia – per mintis ir veiksmus, kasdienį triūsą, kovą su savo ydomis.
Nuo Jogailos laikų karalių mieste Krokuvoje gausu lietuviškų akcentų. Vavelyje, didingoje Lenkijos valdovų pilyje, kurią mūsų dienomis aplanko po keletą tūkstančių turistų, matėme Respublikos laikų vėliavų. Ant jų puikavosi lenkų erelis ir lietuvių vytis. Tiesa, jungtinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės baigtis tragiška. Po jos politinis gyvenimas su mūsų kaimynais patyrė pačių tragiškiausių komplikacijų, tačiau to turbūt negalėtume akcentuoti kalbėdami apie kultūrinius ir dvasinius ryšius.
Karalių pilies katedros rūsyje teko pagarbiai pastovėti prie Adomo Mickevičiaus karsto. Buvo paglostyta mūsų savimeilė girdint, kaip vokiečių turistų grupelės gidas, charakterizuodamas čia esantį mūsų Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą, sakė, jog tai tik kopija, o originalas yra Lietuvos sostinėje Vilniuje.
Faustina Kovalska ir Vilnius
Popiežius Jonas Paulius II šio tūkstantmečio pradžioje šventąja paskelbė lenkų vienuolę Mariją Faustiną Kovalską, kuri savo dienoraštyje rašė, kad visada su džiaugsmu atvyksta į mylimą Vilnių.
1933 metais Kovalska davė amžinuosius įžadus. Ji priklausė Dievo Motinos gailestingumo vienuolijai, kurios namai iki sovietinės okupacijos buvo ir Vilniuje, dabartinėje Grybo gatvėje. Per vieną regėjimą Kristus perdavė Faustinai pageidavimą, kad būtų nutapytas su trykštančiais iš krūtinės raudonais ir baltais spinduliais, simbolizuojančiais vandenį ir kraują. Šį portretą, konsultuojamas Kovalskos, nutapė vilnietis dailininkas E Kazimirovskis. Jo originalas šiuo metu yra Vilniuje, Dievo gailestingumo šventovėje Domininkonų gatvėje. Paveikslo kopijų teko matyti ne vienoje Krokuvos bažnyčioje, prie jų tikintieji meldžiasi ne tik Lenkijos, bet ir daugelio kitų šalių šventovėse.
Per savo kelionę po Lenkiją Benediktas XVI apsilankė Krokuvos priemiesčio Lagievniekų Dievo gailestingumo bažnyčioje. Ten pasimeldė prie šv. Faustinos Kovalskos (ji mirė 1938 metais) relikvijų ir minėto Gailestingojo Jėzaus paveikslo.
Turėjome progos įsitikinti, kad lenkai sugeba deramai įvertinti ir pagerbti savo iškiliuosius tautiečius. Lagievniekuose yra talentingų architektų, inžinierių ir dailininkų sukurtas didingas šiuolaikinis ansamblis, kuriame įamžintas šv. Marijos Faustinos Kovalskos atminimas.
Grįžęs iš piligriminės kelionės panorau dar kartą atsiversti jos „Dienoraštį”. Šią knygą praėjusiais metais išleido „Katalikų pasaulio” leidykla: „Jei skrendame labai aukštai, tai visi rūkai ir miglos, ir debesys yra po mūsų kojomis, o visa kūniška esybė turi paklusti dvasiai… Kad ir kokios būsenos yra siela, privalo melstis. Tyra ir graži siela meldžiasi, kad neprarastų savo grožio, šio tyrumo siekianti siela turi melstis, nes kitaip vėl suklups, nuodėminga, nuodėmėse paskendusi siela turi melstis, kad galėtų prisikelti”.
Krokuvoje jautėmės kaip ankstesnių amžių piligrimai, kurių daugelis iš Lenkijos, Lietuvos ir kitų kraštų pėsčiomis keliaudavo į Romą, Jeruzalę ar kitas šventas vietas. Dauguma gatvių popiežiaus viešnagės dienomis buvo uždarytos, dieną prieš jo šv. Mišias – net per keletą kvartalų nuo Blonios parko, kuriame jos buvo aukojamos. Stebėtina, kad nemenkus atstumus be vargo įveikdavo ir mūsų vyriausieji, nors jų amžiaus vidurkis – per septyniasdešimt.
Popiežių lydi angelai
Tarp traukiančiųjų ankstyvą gegužės 28-osios rytą krapnojant lietui Blonios parko link daugiausia buvo jaunų veidų – skautų ir kitų organizacijų uniformomis vilkinčių vaikinų ir merginų. Tame pačiame Blonios parke dar iš vakaro išaugo ne vienas palapinių miestelis. Ten įsikūrė jaunieji maldininkai. Tardamas jiems skirtą žodį popiežius, be kita ko, pasakė: „Ta uola, ant kurios jauni žmonės turi statyti savo gyvenimą, yra Kristus… Nebijokite remtis Kristumi, nes nė vienas, kuris priėmė įsikūnijusio žodžio meilę, nieko negali prarasti”.
Sekdami paskui Trispalvę ir braudamiesi per tokių pat maldininkų spūstį visi sėkmingai suradome savo vietą Blonios parko aikštėje (teigiama, jog čia popiežiaus aukojamose Mišiose dalyvavo daugiau kaip 2 mln. žmonių). Skambėjo jungtinių orkestrų ir chorų atliekami klasikinės muzikos kūriniai. Šventajam Tėvui kalbant maldas ir laiminant tikinčiuosius po kiekvienos pauzės aidėjo plojimai, lyg kylantys balandžiai plazdėjo tūkstančiai tūkstančių įvairiaspalvių vėliavėlių.
Viena mūsų piligriminės kelionės dalyvių pasakė, jog popiežių lydi angelai. Galbūt jiems turėjome būti dėkingi, kad per iškilmes išsisklaidė debesys. Deja, kai ankstyvą rytą sugrįžome į Lietuvą, mus pasitiko lietus. Matyt, dangaus kareivija nebuvo pasiekusi šių kraštų ir nenuskaidrino rūškanos padangės.