Belgų aviganiai (malinua) tinka tarnauti policijoje, muitinėje, gelbėti nukentėjusiuosius
Ne visose šunų enciklopedijose galima rasti žinių apie belgų aviganį, kuris dar vadinamas malinua. Tad malinua Bosiko šeimininkė Lina Urbanavičienė, gyvenanti Vilijampolėje, visai nesistebi, kad žmonės gatvėje neatpažįsta jos šuns veislės.
Drąsus ir prieraišus
Kinologė, tarptautinės kategorijos teisėja Živilė Povilaitienė teigia, kad malinua atstovai – labai judrūs šunys, todėl jų šeimininkams reikia daug kantrybės leidžiant laiką su jais. Malinua yra labai švelnaus būdo, pasižymi labai jautria uosle, todėl įvairiose šalyse jie pasitelkiami policijoje, žmonių gelbėjimo tarnybose. Belgų aviganiai puikiai pasirodo šunų vikrumo varžybose. Lietuvoje tėra tik kelios dešimtys malinua veislės atstovų, todėl nenuostabu, kad praeiviai, sutikę Liną su Bosiku gatvėje, vadina jį šakalu arba „neūžauga vokietuku”, matyt, turėdami galvoje vokiečių aviganį. Kinologai malinua veislės atstovus vadina „malina”.
Bosikas išties panašus į vokiečių aviganį, tačiau mažesnis, lieknesnis, nedidelėmis įkypomis akimis. Jis visą laiką nenuleidžia akių nuo savo šeimininkės, pasirengęs vykdyti jos komandas. „Bosikas labai greitai išmoko dresuočių pamokas. Aš su juo net ir gūdžiausią vakarą nebijau eiti gatve, nes žinau, kad apgins”, – įsitikinusi malinua šeimininkė.
Bosikas labai judrus ir ištvermingas, kaip ir dera šios veislės atstovams. Jis gali bėgti ne vieną kilometrą paskui šeimininkę, važiuojančią dviračiu, visą dieną nelakti ir neėsti – jo nuotaika dėl to nesikeičia. Svarbu, kad šeimininkė būtų šalia. Bosikas ją lydi net iki tualeto durų.
Nugvelbė kotletus
Anot Linos, Bosikas moka gudrumu išsireikalauti to, ko nori. Pavyzdžiui, lipti ant sofos jam draudžiama, tačiau jis sugeba „apeiti” šį draudimą nepaprastu lipšnumu.
Šeimininkė kartais jį vadina išdaigininku, prisiminusi, kaip jis nugvelbė Kijevo kotletus. „Man vyras paskambino iš namų į darbą ir pasakė, kad ant stalo paliko pietums du Kijevo kotletus ir žemaičių blyną. Žodžiu, ką norėsiu, tą ir valgysiu parėjusi. Grįžusi namo, radau tik žemaičių blyną – Kijevo kotletus sutaršė Bosikas, tokiu būdu parodydamas gerą savo skonį”, – juokėsi Lina.
Bosiko šeimininkė įsitikinusi, kad nuo mažų dienų auginti belgų aviganį gali tik labai kantrūs žmonės. Mat Bosikas, būdamas mažas, pasivaikščiojimų metu lyg į uodegą įkirptas lakstydavo su rastais plastmasiniais buteliais, saldainių popieriukais ir kitomis smulkmenomis nasruose.
Įsimylėjęs vilkšunę
Kaune gyvena, atrodo, vienintelė čekoslovakų vilkšunė (veislės pavadinimas nuo sovietmečio iki šių dienų išliko nepakeistas). Būtent nuo jos nenuleidžia akių Bosikas, kai sutinka šią kalytę šunų parodose. „Matytumėt, kaip jie džiaugiasi vienas kitu! Tarsi įsimylėjėliai”, – tvirtino Lina. Beje, Bosikas ne šiaip sau „kavalierius”, o Lietuvos jaunimo čempionas, kuris netrukus galės rungtis ir suaugusių šunų klasėje.
Dvejų metų malinua neturi jokio specifinio kvapo, mėgsta lįsti į „olą” – po stalu, į kampą, tačiau nepakenčia vienatvės. Gal todėl didžiausia šuniui bausmė – jį ignoruoti. Tuomet jis ieško visokių būdų, kaip susigrąžinti šeimininkės palankumą: atneša jai savo žaislus, kiša galvą tarp rankų, uždeda leteną, švelniai pastumia einančiąją.
Su svetimais, nepažįstamais žmonėmis Bosikas „nekalbus”, tačiau nepiktas. Kinologai giria jo draugišką būdą. Tiesa, tas jo draugiškumas iškart išgaruoja, kai pastebi musę. Tuomet puola ją gaudyti, į nieką nesidairydamas.
„Už tą savo judrumą jis kartais užmoka krauju. Mes dažnai einame su juo pasivaikščioti Nemuno pakrante. Ten, žinoma, visada yra sudaužytų butelių, ir Bosikas belakstydamas susipjausto kojas. Atrodo, kad šitiems pasivaikščiojimams teks pirkti Bosikui tvirtus batelius”, – sakė belgų aviganio šeimininkė.
Matyt, tikrai pirks, nes malinua yra ilgaamžiai. Šešiolika metų jiems – ne riba.