Apie atostogas svajojame ir jas planuojame vos ne visus metus. Daugeliui atrodo, kad lengviausia būtų gerai jas praleisti, jei pakaktų pinigų patenkinti drąsiausioms atostogų fantazijoms. Pavyzdžiui, iš pradžių pakeliauti po egzotišką šalį, paskui savaitę pagulėti paplūdimyje prie šiltos jūros, o sugrįžtant namo apsipirkti kokiame nors Europos didmiestyje.
Deja, net tokiu atveju gera nuotaka ir šilti tarpusavio santykiai negarantuojami. Mat jie yra tokie, kokie susiklostė iki tol, ir pagerintos išorinės aplinkybės jų iš esmės nepakeičia.
Nepavyks pradėti gyvenimo iš naujo
„Taupiau pinigus atostogoms Turkijoje slapčia nuo visos šeimos. Atsisakydavau net su draugėmis kavinėje pasėdėti, drabužius ir batelius pirkau per išpardavimus, gautą premiją iškart nunešiau į banką. Ten pat pateko ir kolegių vokelio, įteikto man per gimtadienį, turinys. Tikėjausi, kad mano siurprizu apsidžiaugs visa šeima, nes pastaruoju metu mums visiems labai trūko gerų įspūdžių. Tačiau vyras pareiškė, kad labiau norėtų atostogauti mūsų sode, o ne tarp tūkstančių svetimų žmonių. Vaikai prisipažino svajoję apie „Disneilandą” ir aš net pravirkau”, – prisipažįsta Violeta S.
Psichologė Vilma Kuzmienė sako, kad per atostogas šeimos nariams nebūtina „susikabinti”, ypač jeigu interesai skiriasi. „Jei moteris labai nori atostogauti Turkijoje, geriau taip ir padaryti. Tačiau jei jai gerai tik tuomet, kai gerai jos vaikams, verčiau rinktis „Disneilendą”. Vyras tegu lieka sode. Po savaitės laiko jie susitiks pailsėję ir tai jų santykius paveiks į gera. Labai neretai mano pacientai su nostalgija prabyla jau neatsimeną, kada atostogavo vieni. Nereikia to bijoti ir žūtbūt įkalbinėti praleisti atostogas drauge. Šeimoje, kaip ir bet kuriame kolektyve, ieškomas kompromisas arba laimi stipriausias”, – sako V.Kuzmienė.
Jos nuomone, planuojant atostogas ir atostogaujant niekas nepasikeičia, žmonių tarpusavio santykiai yra tokie, kokie buvę, tik tampa labiau pastebimi.
Pergalė gali virsti pralaimėjimu
„Mano vyras ir vaikai nenorėjo važiuoti prie jūros. Vyras neslėpė, kad mieliau važiuotų pas savo tėvus į kaimą, nes ten reikalinga jo pagalba. Vaikai svajojo apie užsienio kurortą, kad rudenį irgi galėtų pasigirti, kaip ir kiti jų bendraamžiai. Man atrodė, kad jei daugelį metų ilsėdavomės prie Baltijos ir būdavo gerai, tiks ir darsyk. Galima namie gamintis maistą ir šiek tiek sutaupyti, o dėl savaitės laiko nieko baisaus nenutiks ir vyro tėviškėje. Kelios dienos visaverčio poilsio drauge yra naudinga visai šeimai. Išvažiavome ten, kur ilsėdavomės kasmet. Tačiau jie visi buvo nepatenkinti – priekaištavo man dėl oro, šalto jūros vandens, vaikai norėjo valgyti tik picas ir traškučius, kiekviename žingsnyje prašinėdavo ko nors nupirkti”, – neslepia nusivylimo Aurelija J.
Jei stipresnė asmenybė primes savo valią kitiems, galimi du variantai. Žmonės, nugalėję savo ambicijas, stengsis kuo smagiau praleisti laiką arba visą kelionę bus nelaimingi ir pasipūtę. Tokia jų nuotaika slėgs kitus. Tuo pagrindu galima vieni kitiems priekaištauti visą gyvenimą, ir šeimos turimų pinigų kiekis čia jokios reikšmės neturi. Nebent tik tai, kad savo valią kitiems lengviau primesti tam, kuris apmoka išlaidas.
„Svarbiausia yra tai, ar šeimos nariai moka įsiklausyti, ar užsispiria kaip ožiai. Be asmeninių kiekvieno poreikių yra ir altruizmas, juk žmogui gali būti gerai ir dėl to, kad džiaugiasi vaikai ar sutuoktinis. Nesutarimai gali kilti ne tik dėl kelionės krypties, bet ir dėl kiekvieno pirkinio, dėl to, kur praleisti laisvalaikį. Jei vienas nori į teatrą, o kitas – į barą, susitarti visuomet nelengva”, – sako psichologė.
Atostogas reikia pradėti planuoti kuo anksčiau, tuomet paaiškės kiekvieno šeimos nario norai ir galbūt pavyks juos suderinti. Kai kažkas jau pasirenka konkretų variantą, kiti gali pasišiaušti vien dėl to, kad jų nuomonės nebuvo atsiklausta. Kritikuojamas bet koks pasiūlymas ir tuomet, kai tarpusavio santykiai yra išsiderinę ir žmonės nori išreikšti savo nepasitenkinimą. Pretekstas gali būti bet koks, atostogų planai tam tinka kuo puikiausiai.
„Užlaužtas” sutuoktinis, išvykęs į kurortą su šeima, visą gyvenimą jausis turįs teisę dėl to priekaištauti. Jeigu nesutarimai šeimoje kyla nuolat, tai yra problema, kurią reikia spręsti nesitikint, kad ji dings į gera pasikeitus gyvenimo sąlygoms. Komfortiškas, bet pasitenkinimo neatnešęs poilsis yra rimtas šeimos bėdų signalas.
Laisvadienių neurozė
„Nemaloni atostogų pradžia gali būti ir dėl to, kad žmogus nežino, ką per jas veiks. Ne vienas daug dirbantis žmogus, nesusiplanavęs atostogų iš anksto, sako miegosiąs pirmąsias dvi atostogų dienas. Jei taip ir padaro, paskui dar labiau nebežino, ką veikti. Yra ištirta, kad fiziologiškai ir psichologiškai žmogus iš tiesų pradeda ilsėtis tik po dešimties dienų. Turėti iš anksto numatytą programą pirmosioms atostogų dienoms verta, kad jos nenueitų be naudos. Svarbu kuo greičiau pereiti į kitokią veiklą. Iki atostogų beveik kiekvienas turi gana griežtą dienos „rėmelį”, o, staiga atėjus laisvei, ne vienas pasimeta, dėl to gali kilti ir įtampa”, – apie dar vieną atostogų stresą pasakoja Vilma Kuzmienė.
Psichologai turi net specialų terminą – savaitgalio neurozė. Ji apima tuomet, kai žmogus nesusiranda jam įdomios veiklos ir ima laukti, kada tas laisvas laikas baigsis, užuot juo maloniai naudojęsi. Tas pats gali atsitikti ir per atostogas.
Nepasiduoti manipuliacijoms
Penkiolikos šešiolikos metų paaugliai neretai reiškia norus poilsiauti atskirai nuo tėvų. Jei yra galimybių keliauti su bendraamžių grupe ar išvažiuoti į stovyklas, nerimo šeimose tai sukelia palyginti nedaug. Tačiau siekis iškeliauti prie jūros ar ežero su draugais tėvams dažniausiai atrodo nepriimtinas. Tada jie iš savo atžalų išgirsta esą nešiuolaikiški, esą kitų tėvai yra supratingesni.
„Nereikia pasiduoti tokioms manipuliacijoms. Geriau būti „blogiems” negu leisti vaikui pakliūti į potencialiai grėsmingas situacijas. Paaugliai yra labai skirtingi, kai kurie yra labai savarankiški ir atsakingi, pasiekę vidinės brandos ir tėvai gali jais visiškai pasikliauti. Jeigu visa susirengusi atostogauti kompanija yra tokia, galbūt tokia kelionė yra įmanoma”, – sako V.Kuzmienė.
Tačiau tėvai yra atsakingi už savo vaikų elgesį iki aštuoniolikos metų, jie duoda pinigus ir jų teisė atsisakyti to, kam nepritaria. „Lengvai tokius leidimus gauna tie paaugliai, kurių tėvai neturi jiems laiko. Dažnai tai yra pinigų nestokojantys žmonės, o jų vaikai – išlepinti ir manantys, kad visas pasaulis priklauso jiems. Paaugliai dar nemoka būti visiškai atsakingi už savo veiksmus ir gali gauti skaudžių pamokų”, – sako psichologė.
Geriausia, kai tėvai važiuoja poilsiauti su savo draugų ir pažįstamų kompanija ir jaunoji karta gauna pakankamai laisvės bendrauti tarpusavyje, linksmintis atskirai nuo tėvų, kurie, reikalui esant, atsiras šalia.
„Kita vertus, negerai, kai dvidešimties metų sulaukusio žmogaus tėvai niekur neišleidžia ar atvažiuoja parsivežti iš naktinio klubo”, – sako psichologė.
Jos nuomone, mažų vaikų tėvams nereikėtų išgyventi dėl to, kad neišgali jų išleisti į stovyklas. Jos sugalvotos komerciniais tikslais ir dėl to, kad vaikų atostogos yra kelis kartus ilgesnės nei tėvų. Tai yra išeitis tėvams, neturintiems kur saugiai palikti vaikų, tačiau nėra būtinos vaiko asmenybei vystytis. Poreikis stovyklauti su bendraamžiais atsiranda maždaug nuo šeštos klasės.