Vis daugiau regionų siekia nepriklausomybės, tačiau tai gali paaštrinti etninius ir teritorinius konfliktus
Po to, kai Juodkalnija oficialiai paskelbė nepriklausomybę, tuo pačiu keliu ketina žengti būrys „valstybių” – Padnestrė, Pietų Osetija, Abchazija, Kosovas.
Politologai mano, kad anksčiau ar vėliau Kosovas taps Albanijos dalimi. Pietų Osetija, Abchazija, Padnestrė norėtų prisijungti prie Rusijos, tačiau toks Europos žemėlapio perbraižymas gali sukelti naujų konfliktų.
Surengs referendumą
Padnestrės anklavo, kuris 1992-aisiais faktiškai atsiskyrė nuo Moldovos, vadovai pasiryžo šiais metais surengti tokį pat referendumą, koks anksčiau vyko Juodkalnijoje. Niekas neabejoja, kad dauguma rusakalbių anklavo gyventojų pasisakys už nepriklausomos valstybės sukūrimą.
Laikraštis „Christian Science Monitor” būgštauja, kad „įšaldyti” konfliktai Europoje, kai kokia nors teritorija faktiškai iškovojo nepriklausomybę, bet jokia šalis tokios „valstybės” nepripažino, gali vėl įsiplieksti su nauja jėga, nes etninės mažumos reikalauja tokios pačios apsisprendimo teisės, kokią tarptautinė bendruomenė pasiūlė buvusioms Jugoslavijos respublikoms.
Dar svarbesnis, negu Juodkalnijos nepriklausomybės paskelbimas, gali būti patenkinimas Kosovo reikalavimo pripažinti šį kraštą savarankiška valstybe. Šią Serbijos provinciją 1999 metais okupavo NATO, dabar ją valdo Jungtinės Tautos (JT).
Derybos atidžiai stebimos
Yra labai didelė tikimybė, kad Kosovas taps nepriklausoma valstybe. Derybas, kuriose sprendžiamas šios provincijos likimas, atidžiai stebi maištingosios minivalstybės – Pietų Osetija, Padnestrė, Abchazija. Bet, atsižvelgiant į tai, kad neseniai nepriklausomomis tapusios tokios miniatiūrinės valstybės, kaip Rytų Timoras, skęsta etninėse grumtynėse, tarptautiniai apžvalgininkai baiminasi nepriklausomybių parado.
„Jeigu Kosovas taps nepriklausomas, šis precedentas sugriaus globalinę tvarką, nes atsiras daug mažų, negyvybingų valstybių”, – „Christian Science Monitor” korespondentui sakė Maskvoje veikiančios nepriklausomos Užsienio ir gynybos politikos tarybos analitikas Dmitrijus Suslovas.
Rusija remia kelis promaskvietiškai nusiteikusius separatistinius anklavus posovietinėje teritorijoje, tai panaudodama kaip spaudimo priemonę kaimyninėms valstybėms, bet iki šiol nedrįso oficialiai tų „valstybių” pripažinti, nes baiminosi tarptautinės bendruomenės pasmerkimo dėl šalių – JT narių – sienų revizavimo.
JT chartijos principai prieštarauja vienas kitam
JT chartijoje nurodomi tokie kertiniai tarptautinio sambūvio principai kaip tautų teisė į apsisprendimą ir valstybių teritorinis vientisumas. Tačiau šie principai ima vienas kitam prieštarauti, kai separatistinė mažuma ima kelti grėsmę valstybės vientisumui, pažymi „Christian Science Monitor”.
Rusija, kurioje yra tuzinas etninių respublikų, įskaitant ir maištingąją Čečėniją, iki šiol akcentuodavo tą JT chartijos dalį, kurioje pabrėžiamas valstybių teritorinis vientisumas. Bet Kremliaus akcentai, susiję su kaimyninėmis valstybėmis, atrodo, pradedami dėlioti kitaip, teigia laikraštis.
„Jeigu kai kas mano, kad buvusios Jugoslavijos respublikos atsiskiria teisėtai, tai tokia tendencija gali persimesti ir į buvusią posovietinę erdvę, – pareiškė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas redaktoriams ir leidėjams, praėjusią savaitę susirinkusiems iš viso pasaulio. – Ne tik Pietų Osetijos ir Abchazijos gyventojams bus sunku paaiškinti, kodėl Kosovo albanams galima atsiskirti nuo Serbijos, o jiems – negalima. Ar čia yra koks nors skirtumas?”
15 naujų valstybių
Kai 1991 metais subyrėjo Sovietų Sąjunga, visos 15 jos respublikų atgavo laisvę ir buvo pripažintos tarptautiniu mastu. Bet kai kuriose iš jų sukruto etninės grupuotės, kėlusios separatistinius šūkius.
Abchazija ir Pietų Osetija, turėjusios autonomijų statusą, 1992 metais su Rusijos pagalba sutriuškino vyriausybinę kariuomenę ir suformavo režimus, kurie iš esmės tapo nepriklausomomis minivalstybėmis, tiesa, nepripažintomis.
Padnestrė su Rusijos 14-osios armijos pagalba atsiskyrė nuo Moldovos. Kalnų Karabacho anklavas, kuriame gyvena daugiausiai armėnai, po kruvino karo atiteko Armėnijai.
Visais šiais atvejais pagarbos teritoriniam vientisumui principas paimdavo viršų prieš teisę į apsisprendimą. Tačiau pastaraisiais metais Rusijos santykiai su Gruzija, Moldova, Azerbaidžanu smarkiai pablogėjo, kai šios valstybės pamėgino išsiveržti iš Maskvos orbitos ir pasuko Vakarų link. Kai kurie nacionalistiškai nusiteikę Rusijos politikai ėmė reikalauti, kad Kremlius imtų atvirai globoti separatistines minivalstybes, esančias buvusioje sovietinėje erdvėje.
Parama didėja
Rusija su Padnestre pasirašė ekonominį paktą, pagal kurį ši maža, bet galingą pramonę turinti, teritorija gali savo prekes pardavinėti Rusijoje ir tikisi netrukus prisijungti prie rublio zonos. Vis didesnę paramą Maskva teikia ir Pietų Osetijai bei Abchazijai.
„Rusija turi būti aktyvesnė sprendžiant Abchazijos ir Pietų Osetijos problemas. Šių mažų valstybių vyriausybės ir gyventojai nori prisijungti prie Rusijos, ir jie turi visas teises tai padaryti. Apklausos rodo, kad dauguma rusų taip pat pritaria tokiam žingsniui”, – „Christian Science Monitor” korespondentui sakė Maskvos diplomatijos akademijos profesorius Igoris Panarinas.
Pietų Osetijos lyderis Eduardas Kokoitas prieš dvi savaites pareiškė, jog prašys Rusiją, kad ji prisijungtų šią buvusią Gruzijos autonominę respubliką. „Artimiausiu metu Rusijos konstituciniam teismui pateiksime visus reikalingus dokumentus, įrodančius, jog praeityje Pietų Osetija buvo Rusijos imperijos dalis”, – sakė separatistų vadovas.
Gruzinai skundžiasi
Gruzinai skundžiasi tarptautinei bendruomenei ir kaltina Maskvą, kad ji ketina užvaldyti svetimas teritorijas. „Rusija, atrodo, ryžosi aneksuoti Pietų Osetiją ir Abchaziją. Rusija – didelė valstybė, ir jos kėslams Vakarai iš esmės neprieštarauja”, – BBC korespondentui skundėsi Tbilisyje esančio Tarptautinių strateginių tyrimų centro prezidentas Aleksandras Rondelis.
Dauguma Vakarų specialistų tikina, kad buvusios Jugoslavijos subyrėjimas buvo unikalus įvykis, kurį kontroliavo JT. Jei Rusija pradėtų savavaliauti posovietinėje erdvėje, ji gali sulaukti tarptautinės bendruomenės pasipriešinimo.
„Tai – kardas, kurio abi pusės ašmenų – aštrios. Pripažindama Maskvos remiamas maištingąsias minivalstybes, Rusija įamžins etninius ir teritorinius konfliktus. Posovietinės sienos turi būti išsaugotos. Tai apsaugotų nuo didelio galvos skausmo, pirmiausiai pačią Rusiją”, – „Christian Science Monitor” korespondentui sakė JAV fondo „Heritage Foundation” politologas Arielis Koenas.
Bet Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Vladimiras Titovas Maskvos laikraščiui „Vremia novostej” pareiškė, kad „Kosovo atvejis nėra kažkuo unikalus; juo galima remtis ir sprendžiant konfliktus posovietinėje erdvėje”. Tai galėtų reikšti, kad Maskva rengiasi pripažinti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę, o vėliau galbūt ir prisijungti šias teritorijas.