Norvegijoje uždarbiaujantys meniškos prigimties vyrai, kamuojami tėvynės ilgesio, pasižadėjo vos grįžę į gimtinę pastatyti svajonių laivą.
Kalbėta ne tuščiai – prieš kelias dienas laivas pakėlė bures Panevėžio rajono Ramygalos seniūnijos Uliūnų kaime, ant žvyro karjerų kranto.
Svajonių laivo autoriai – idėjos sumanytojas vietos tautodailininkas Dainius Gvergždys, jam talkinę Ilona ir Virgis Taruliai, Daiva ir Giedrius Aleliūnai, panevėžiečiai Gediminas Palijanskas, Gintautas Želvys ir visi Uliūnų gyventojai.
Laimės laivas, Nojaus laivas, svajonių laivas – taip meiliai ir su pasididžiavimu Uliūnų žmonės vadina ant kalnelio, šalia smėlio karjeruose tyvuliuojančio ežero, išdygusį medinį statinį.
Kelių metrų ilgio tinkline bure, irklais, vairu ir net geležiniu skambalu padabintą laivą pirmą birželio savaitgalį pastatė visa Uliūnų kaimo bendruomenė.
Sekmadienio rytą, Tėvo dieną, šviežiu medžiu kvepiantis, gausybe vėliavėlių plevėsuojantis laivas tarsi sveikino visus nagingus apylinkės vyrus, mokėjusius susitelkti ir grožio vardan pasidarbuoti be jokio atlygio.
Meras neparodė akių
Svajonių laivas pastatytas iš nieko neprašius jokio finansavimo, uliūniečiai viską padarė savo lėšomis.
Rėmėjais tapo savi, įmones turintys žmonės. Vietinė mėsos perdirbimo įmonė davė dešrelių statytojų pietums, parduotuvė vaikams atvežė limonado ir ledų. Ramygalos seniūnas Valdas Chirv laivo statytojus vaišino tortu ir šampanu.
Tik rajono meras Povilas Žagunis ignoravo bendruomenės kvietimą bent pasižiūrėti į medinį stebuklą ir Uliūnuose neparodė akių.
Žada svajonių išsipildymą
Jau daugiau nei savaitę vietos žmonių akis džiuginantis kūrinys susilaukė neregėto pripažinimo. Prie jo vakarais renkasi įsimylėjėlių porelės, dieną subėga pažaisti vaikai, o kiekvieną užklydusį svečią uliūniečiai veža pasigrožėti kaimo naujove.
Kažkas paleido gandą, kad nuoširdžiai ir su didžiule meile viso kaimo statytas laivas turi stebuklingų galių. Jų neva suteikė dvi paras aplink tvyrojusi teigiama energija, kurią skleidė iš širdies plušantys statytojai.
Merkdami akį uliūniečiai sako, kad tereikia atsukti veidą į vandenis, sugalvoti norą, pasukti laivo vairą – ir svajonių išsipildymas bus garantuotas.
Tokių pat stebuklinių galių neva turinti ir laivą puošianti vietinio drožėjo Valerijaus Kunigėl išskaptuota didžiulė, keliasdešimt kilogramų sverianti medinė žuvis.
Žmonės metė įprastus darbus
Prie naujo Uliūnų simbolio, vėliau galbūt tapsiančio visų kaimo renginių traukos vieta, plušo ir jauni, ir seni.
Gandas, kad vietos auksarankis tautodailininkas D.Gvergždys ir dar pora šeimų, apsiginklavę kirviais, pjūklais, kastuvais bei kitokiais įrankiais, patraukė molėtos plynės link, per kaimą pasklido akimirksniu.
Smalsuoliai, kurie dar nebuvo girdėję, kas D.Gvergždžio sumanyta, atkurnėję į statybvietę tądien namo nebeparėjo, o kibo į talką.
Žmona vyrą išsiuntė šiltnamyje žemės sukasti – tas prapuolė, kitas buvo iškomandiruotas į parduotuvę duonos parnešti – irgi prašapo, trečias šiaip mynė dviračiu pro šalį, sustojo išsiaiškinti, kas gi vyksta apžėlusioje, akmenuotoje, molio kalniukais nusėtoje teritorijoje, – taip pat ten liko iki tamsos.
Tada jau gaspadinės bėgo žiūrėti, kur jų vyrai pasidėjo. O atėjusios puolė padėti.
Statybvietėje netrukus išdygo stulpas su nuoroda „restoranas”, ant kito į žemę įkalto medinio baslio jaunimas kalė lenteles, kuriose moterys rašė meniu: bebro uodega, dramblio šonkauliai, uliūnietiški lašinukai.
Jaunesnieji pagalbininkai, kurie nedirbo prie laivo, kalė stalus ir suolus, ruošė laužavietę ir rūpinosi malkomis.
Žodžiu, ten, kur pokšėjo kirviai ir žviegė pjūklai, išdygo ištisas palapinių miestelis. Jose nakčiai ruošėsi įsikurti vaikai.
Anot dalyvavusiųjų laivo statybose, tokios bendras talkos Uliūnai seniai nebuvo regėję: žmonės dirbo iki išnaktų ne tik prie paties laivo statybos, bet ir valė aplinką, kuopė užžėlusį bei prišiukšlintą vandens telkinį.
Vaikai sutramdė atėjūnus
Nakčiai vaikai iš tiesų liko nakvoti palapinėse – kad niekas neištampytų įrankių. Kad būtų drąsiau, atsivedė ir didelį šunį, net laikiną būdą jam sukalė, tačiau tas paryčiais paspruko ir parspūdino namo, į įprastą būstą.
Jau vėliau, kai nuo laivo pastatymo buvo prabėgusios kelios dienos, prie žvyro karjerų atvažiavo keli miestiečiai ir, šiek tiek pasiautėję laivo papėdėje, apterliojo ten stovintį stalą.
Pamatę, ką padarė atėjūnai, vietos vaikai labai įsiuto. Jie susirado neprašytus svečius ir privertė sutvarkyti, ką buvo pridirbę. Kaltininkai turėjo nušveisti neobliuotų lentų stalą iki blizgėjimo.
„Mūsų vaikai tik atrodo nedidukai, bet jie Lietuvos dziudo čempionai”, – rodydamas į Deivydą ir Donatą Tarulius sakė tautodailininkas D.Gvergždys.
Tikino, kad be pinigų nieko nebus
Vienas iš pagrindinių svajonių laivo statybos iniciatorių D.Gvergždys „Panevėžio rytui” pasakojo, kad mintis suręsti tokį simbolinį statinį kilo jam ir dar keliems panevėžiečiams besidarbuojant Norvegijoje.
Taip sutapo, kad svetimame krašte prie statybų dirbę lietuviai ne tik visi buvo iš vieno krašto, bet ir turėjo ryškių meninių gabumų.
Tik būdamas svetur supranti, koks brangus ir mielas savas kraštas, o nuo tokio supratimo kyla minčių jį dar labiau puoselėti. Pasak D.Gvergždžio, būtent tokios mintys juos ir pastūmėjo dar Norvegijoje griebtis projektuoti laimės laivo konstrukcijas.
Grįžęs į Lietuvą D.Gvergždys ilgai nedelsė, pagal brėžinius susiskaičiavo, kiek kokių medžiagų reikės, ir susipirko.
Pagrindiniai jo pagalbininkai įgyvendinant laivo statybos idėją buvo užsienyje kartu dirbę panevėžiečiai G.Palijanskas ir G.Želvys.
Visi uliūniečiai, kuriems prasitarė apie sumanymą, menininką labai palaikė ir džiaugėsi jo iniciatyva, niekas nesakė, kad tautodailininko užmojai yra utopija ir jų įgyvendinti nepavyks.
„Kai šitas žmogus kalba, nesąmonių nebūna. Nė vienas žodis nebūna tuščias, jei jau jį ištaria, tai verčiasi per galvą ir padaro”, – taip uliūnietį tautodailininką apibūdino to paties kaimo gyventojai ir vieni iš didžiausių pagalbininkų laivo statybose Ilona bei Virgis Taruliai.
Dar viena šeima – Daiva ir Giedrius Aleliūnai – entuziastingai palaikė menininką ir ragino nė neabejojant imtis svajonės įgyvendinimo.
Tik Panevėžio apskrities tautodailininkų vadovas Vidas Mažukna abejojo uliūniečio sugebėjimu iš nieko sukurti kažką.
Prieš pradėdamas statyti laivą D.Gvergždys paskambino V.Mažuknai ir kvietė bent apsilankymu prisidėti ar organizuoti, kad laivą statytų daugiau tautodailininkų iš Panevėžio apskrities.
V.Mažukna nusistebėjo jauno vyro energija bei pasitikėjimu savo jėgomis ir paaiškino, jog tokiems projektams įgyvendinti reikalingi dideli pinigai, ir neverta tikėtis, kad kas be atlygio galėtų ką nors daryti.
Pabaigtuves paskelbė patranka
„Tikrai negalvojome, kad tiek žmonių susirinks. Manėm, jog būsim kelios šeimos”, – prisipažino D.Gvergždys.
Laivo statytojai ketino kaime prieš kelias dienas iškabinėti skelbimus, kviečiančius į laivo statybos talką, bet kaip tyčia į spausdintuvą įkrito centas ir prietaisas nustojo veikti.
Menininko žmona Jūratė Gvergždienė skelbimus pakabino tik iš vakaro, bet ir to užteko, kad kaimynai vieni per kitus skubiai paskleistų žinią.
Kai kalnelyje prie karjerų užvirė darbai, statytojams į pagalbą atskubėjo visa Uliūnų mokykla.
Talkininkai dirbo kelias dienas. Darbai buvo baigti jau sutemus.
Uliūniečiai nepanoro laukti sekmadienio ir tada atšvęsti pabaigtuves. Šventė buvo surengta tą patį vakarą. Laivo atidarymo ceremoniją paskelbė pirmagalyje įtaisytos patrankos šūvis, tokia proga, kaip ir priklauso, liejosi šampanas, skambėjo muzika, o nuvargę darbininkai dar rado jėgų šokiams.
Kaimo gyventojai D.Gvergždžiui nusiuntė padėkos laišką už padovanotą nuostabią šventę. Buvo nuspręsta kasmet birželio pradžioje Uliūnuose rengti menų dienas.