Kazanės „Uniks” treneriu tapęs A.Sireika tikisi komandą sugrąžinti į Rusijos čempionato prizininkų gretas.
Šį pavasarį iš Kauno „Žalgirio” pasitraukęs Antanas Sireika ilgai be darbo nebuvo. Praėjusią savaitę Lietuvos rinktinės strategas pasirašė vienų metų kontraktą su Kazanės „Uniks” (Rusija) ekipa. 50 metų šiaulietis pirmą kartą stos prie užsienio komandos vairo, rašo dienraštis „Kauno diena”.
„Uniks” komandoje iš viso dirbs trys treneriai iš Lietuvos. Valdemaras Chomičius Kazanėje dirbo ir praėjusį sezoną, o A.Sireika savo asistentu dar pasikvietė ilgametį bendražygį Gintarą Krapiką.
„Asistentu galėjau būti tik A.Sireikos treniruojamoje komandoje, į bet kurią kitą komandą būčiau ėjęs dirbti tik vyriausiuoju treneriu”, – sakė G.Krapikas.
A.Sireikos komandoje liks du Lietuvos krepšininkai – Saulius Štombergas ir Kšyštofas Lavrinovičius. Gali būti, kad ją dar papildys ir Darjušas Lavrinovičius.
Trenerio privalumas – rusų kalbos žinios
– Kai 2002 metų rudenį Jus pakvietė treniruoti „Žalgirį”, ilgai dvejojote, kol apsisprendėte. Dabar, svarstydamas pirmąjį užsienio klubo pasiūlymą, turbūt labiau pasitikėjote savimi?
– Gyvenimas vietoje nestovi, per tuos metus, be abejo, sukaupiau gerokai daugiau patirties. Bet vis tiek „Unics” pasiūlymą priėmiau ne iškart, svarsčiau beveik mėnesį. Didžiausią įtaką padarė žmona Aurelija, paskatinusi mane priimti naują iššūkį. Jai bus nelengva vienai su dviem vaikais, nes dabar mus skirs gerokai didesnis atstumas. Tačiau toks gyvenimas, Aurelija tai puikiai supranta, todėl ir pasakė man: „Važiuok”.
– Dėl ko labiausiai dvejojote?
– Nedvejojau, bet neskubėjau. Turėjau ir kitų pasiūlymų. Kai paskambino iš „Uniks” klubo, pasakiau, kad dar atostogauju, bet neatmetu tokio varianto. Taip ir palikome šį klausimą mėnesiui, kol neatėjo laikas galutinai apsispręsti. Tarp kandidatų į Kazanės komandos trenerio pareigas buvo minimi žinomi treneriai – Deividas Blatas, Svetislavas Pesičius, Sergejus Belovas.
„Unics” komandoje gali būti penki legionieriai, bet septyni žaidėjai bus iš Rusijos. Todėl klubo prezidentas Jevgenijus Bogačiovas sakė, kad jis pirmenybę teikė treneriui, kalbančiam rusiškai, o ne angliškai. Pasirodo, yra komandų, kurioms svarbiau, kad treneris kalbėtų daugumos kalba. Tai man padėjo nurungti labai stiprius konkurentus.
D.Lavrinovičius pats paskambino
– Gintarą Krapiką į Kazanę pasikvietėte savo iniciatyva. Turbūt jau esate ne tik kolegos, bet ir draugai?
– Be abejo. Gintaras jau ne kartą yra įrodęs, kad yra tikras draugas. „Unics” vadovai leido man pasirinkti asistentą, nes treneris, jų akimis, yra svarbiausias žmogus komandoje. Todėl nė kiek nedvejojau pasirinkdamas Gintarą.
– Jūsų sutartis su „Uniks” davė didelį postūmį Darjušui Lavrinovičiui, kuris rimtai svarsto Kazanės pasiūlymą. Rizikuojate tapti nepopuliarus „Žalgirio” gerbėjų akyse.
– Ką darysi, iš Lietuvos jau daug žaidėjų išvyko. Buvo malonu, kai Darjušas prieš man išvykstant į Kazanę pats paskambino ir pasakė, kad labai norėtų žaisti mano treniruojamoje komandoje. Suprantama, buvo smagu išgirsti tokius žodžius. Su broliu visada labai gerai sutarėme.
Jautė klubo vadovų pagarbą
– Su Valdemaru Chomičiumi kalbėjotės apsispręsdamas vykti į Rusiją?
– Kalbėjau ne dėl apsisprendimo. Pasakiau jam, kad vykstu pasirašyti sutarties. Su Valdu kalbėjau apie komandos žaidėjus, kuriuos verta pasilikti. Per dvi Kazanėje praleistas dienas spėjome nemažai nuveikti, aptardami būsimos komandos kontūrus – ko trūksta, ką turime. Sudariau planus, kada ir kaip reikia pradėti pasirengimą sezonui, kurie treneriai dirbs. „Uniks” vadovai neprieštaravo, kad aš atvyksiu tik po pasaulio čempionato rugsėjį.
– Kokį įspūdį Jums paliko „Uniks” sporto bazė?
– Tiesą sakant, važiavau slogesne nuotaika. Bet tai, ką išvydau, pranoko mano lūkesčius. Pastatyti nauji krepšinio rūmai, tai – jauki, šiuolaikiška arena, skirta tik krepšiniui. „Uniks” turi ir klubui priklausančią užmiesčio bazę. Dar didesnį įspūdį man padarė Kazanės klubo vadovų požiūris į žmogų. Sutarėme, kad kartą per mėnesį jie apmokės kelionę mano žmonai. Kartu į Kazanę vykti negalėsime, nes vaikai lanko mokyklą, bet Aurelija galės mane kas mėnesį aplankyti. Man buvo pasakyta, kad galės atvažiuoti ir visa šeima. Bet vaikai galės atvažiuoti rečiau, per atostogas.
Jie labai gražiai atsisveikino su Stanislavu Jeriominu, pristatė jį Tatarstano Respublikos Prezidento apdovanojimui, nors jam vadovaujant komanda pirmą kartą po ilgos pertraukos liko be Rusijos čempionato medalių.
– Jūsų naujoji ekipa žais tik trečiajame pagal pajėgumą FIBA-Europos taurės turnyre. Tad Jums tikėtinas lengvesnis sezonas?
– Šis turnyras nėra toks stiprus kaip Eurolyga, bet Rusijos čempionatas yra labai pajėgus. O klubas kelia užduotį kuo geriau startuoti būtent nacionalinėse pirmenybėse, nors man kol kas niekas nesakė, kokią konkrečiai vietą turėtume užimti. Aišku, kad reikėtų sugrįžti į prizininkų gretas. Būtų labai gerai, jeigu pasisektų įveikti nors kartą CSKA.
Pasirašė pelningą kontraktą
– Regis, kol kas dar nė vienas treneris, išvykęs treniruoti užsienio komandos, negrįžo dirbti į Lietuvą.
– Nežinau, kaip bus man. Aš specialiai prašiau kontraktą pasirašyti tik vieniems metams, nenorėjau įsipareigoti ilgesniam laikui. O jeigu bus viskas gerai, tada sutartį pratęsime. Juk ir į „Žalgirį” važiavau neturėdamas ilgalaikio kontrakto. Bet jeigu abi pusės po sezono lieka viena kita patenkintos, nėra problemų toliau kartu dirbti. Daug blogiau, jeigu įsipareigoji ilgam, o darbas po to tampa našta.
– Tapęs turtingo Rusijos klubo treneriu, turbūt pasirašėte finansiškai pelningiausią savo karjeroje kontraktą?
– Be abejo. Su Lietuvos atlyginimais nėra ką ir lyginti. Tai irgi viena priežasčių, dėl kurių teks aukoti šeimą ir palikti Lietuvą.
– Pirmą kartą išbandysite legionieriaus duoną. Kaip manote, ar žaidėjo legionieriaus ir trenerio legionieriaus dalia panaši?
– Manau, panaši. Visi vienodai pasiilgsta namų, ilgisi šeimų, tik trenerių atsakomybė didesnė. Krepšininkas gali praleisti tuos metus geriau ar blogiau žaisdamas, o treneris visada tarsi ant lėkštės padėtas ir visų pro padidinamąjį stiklą stebimas.