Jei ieškote blogo berniuko, kuris turi prancūzišką akcentą, – tai Vincentas Kaselis bus pats tas. Vienas įspūdingiausių Prancūzijos aktorių savo gimtinėje yra tikra žvaigždė, išbandžiusi save įvairiausių žanrų filmuose: nuo rimtų dramų iki lengvų komedijų. Tačiau dažniausi jo personažai – blogi berniukai. Kai kas V. Kaselį net laiko savotišku Prancūzijos Nikolu Keidžu.
Garsaus aktoriaus Žano Pjero Kaselio sūnus Vincentas gimė 1966 m. spalio 23 d. Paryžiuje, Monmartro rajone. 17-os jis įstojo į cirko mokyklą ir praleido ten keletą metų visiškai nesiverždamas vaidinti. Be to, ir tėvai nenorėjo, kad jis įsiveltų į kino verslą.
Tačiau 1990 m. jaunasis akrobatas vis dėlto buvo suviliotas vaidinti – jis gavo nedidelį vaidmenį Filipo de Brokos juostoje „Raktai į rojų”.
Po poros metų jo senas pažįstamas režisierius Metju Kasovicas pakvietė Vincentą vaidinti filme „Baltinta kava”. Dar kartą prieš kameras Vincentas stojo kitame M. Kasovico filme „Neapykanta” (1995 m.). Ši juosta sulaukė tarptautinės sėkmės – Kanuose laimėjo geriausio režisieriaus titulą bei keletą Prancūzijos „Cezarių”, o V. Kaselis gimtinėje buvo pripažintas populiariausiu jaunu aktoriumi ir jaunimo nihilizmo simboliu.
Vincento bendradarbiavimas su M. Kasovicu padėjo jam susikurti „kieto” berniuko įvaizdį ir tapti pasauline žvaigžde. Jo filmografijoje yra trileris „Purpurinės upės”, filmai „Dobermanas”, „Sugundytas”, „Maiko Bluberio nuotykiai” ir kt.
Tarp jo projektų yra ir filmų anglų kalba: „Elžbieta”, „Žana d’Ark”, „Oušeno dvyliktukas”. Tačiau net ir po jų V. Kaselis neketina keltis į Holivudą.
Vincentas neslepia, jog mėgsta repą, breiko šokius ir Braziliją, tačiau jis taip pat yra ir šeimos vyras, vedęs savo kolegę filme „Apartamentai” (1996 m.) italų aktorę Moniką Beluči ir 2004 m. susilaukęs su ja duktės Devos.
Pripratome, kad siaubo filmai, kur maniakas gainiojasi paauglių grupes, filmuojami JAV. Galima teigti, jog paskutinis jūsų filmas „Šėtonas” yra neįprastas prancūzų kinui?
Klaidinga būtų šį filmą laikyti paprastu „siaubiaku”, tai daugiau juodoji komedija ir netgi filmas provokacija. Jei žmonės ateis jo žiūrėti vien tam, kad išsigąstų, tai jie liks nustebinti to, kad „Šėtonas” greičiau linksmina nei gąsdina.
Čia jūsų herojus tarnauja velniui. Jūs pats religingas žmogus?
Visiškai ne. Taip jau mane išauklėjo. Mano tėvas – protestantas, o motinos tėvai: judėjų tikėjimo išpažinėjas ir katalikė. Aš pats išaugau Paryžiuje, kuris yra beveik musulmoniškas miestas. Tad išmokau į kiekvieną religiją žiūrėti, kaip į naudingą metaforą, kuri padeda geriau suprasti žmogaus prigimtį. Tačiau tikinčiuoju taip ir netapau, gal dėl to, kad buvau atiduotas mokytis į labai griežtą katalikų mokyklą. „Šėtone” mes juokiamės iš to, kas baisu, ir iš tų, kurie gelbėjasi nuo baimės tikėjimu. Apskritai geriausi juokeliai būna apie baisius dalykus. Pavyzdžiui, praėjus keliems mėnesiams po princesės Dianos mirties žmonės ėmė apie šį įvykį pasakoti anekdotus. Manau, kad tai yra sveikas būdas išgyventi stresą. Tas pats ir kine – geriau rodyti prievartą ekrane nei matyti ją gatvėje.
Kodėl taip mėgstate vaidinti blogus berniukus?
Aš neprieštarauju vaidinti blogiečių, kol turiu pasirinkimo laisvę. Man tai iš tikrųjų patinka, tačiau visada stengiuosi juos vaidinti skirtingus bei neprognozuojamus.
Ar labai skiriasi vaidyba amerikiečių ir prancūzų filmuose?
Ne visai. Skiriasi su filmo kūrimu susiję dalykai: prodiusavimas, leidyba, agentų darbas. Prancūzijoje viskas vyksta kiek kitaip, tačiau, kai esi filmavimo aikštelėje, tarp „veiksmas” ir „nufilmuota” vaidinti yra lygiai tas pats bet kurioje pasaulio vietoje. Čia lieka tiktai tu ir tavo sugebėjimai.
Ar dabar nebesirūpinate dėl savo prancūziško akcento, kai vaidinate anglų filmuose?
Tai priklauso nuo to, koks tai filmas. Jei veikėjas yra prancūzas, aš neturiu dėl ko rūpintis. Tačiau jei reikia apsimesti ne prancūzu, žinau, kad turėsiu darbo. Aišku, tai manęs negąsdina, bet tai yra darbas. Juk negaliu taip pykšt pokšt, ir šiandien aš jau italas.
Ar nesusimąstote, kokius vaidmenis vaidinsite senatvėje?
Svajoju, kad senatvėje jau nebebūsiu aktorius. Man patinka vaidinti tol, kol manęs niekas neverčia. Jei reikia tą daryti tam, kad užsidirbčiau pragyventi, jokio malonumo nebelieka. Ir tai matyti ekrane.
Išaugote aktoriaus šeimoje. Kas jeigu ir jūsų duktė sumanys vaidinti?
Būti aktoriumi nelengva. Jei esate pageidaujamas ir turite darbo – viskas gerai. Tačiau jeigu darbo nėra, neturiu jokio supratimo, ką reiktų veikti. Juk aktoriai daugiau nieko kita ir nemoka – tik veidmainystės. Todėl visomis jėgomis priešinsiuosi tam, kad mano duktė netaptų aktore. Bet jei matysiu, kad Devos troškimas vaidinti kyla iš pačios širdies, tuomet padėsiu jai…
Įdomybės
Prancūziškoje „Ledynmečio” versijoje įgarsino Diego personažą.
Brolis Metju yra repo grupės „Assassin” narys.
„Mano tėvas geriausiai žinomas kaip lengvų komedijų aktorius, o aš kaip nesivaldančių išprotėjusių blogų berniukų atlikėjas.”
Kitą dieną po vairuotojo pažymėjimo gavimo V. Kaselis iš Paryžiaus į Nicą nulėkė 230 km/h.
„Esu pažeidžiamesnis nei daugelis įsivaizduoja ir šiek tiek piktas ant gyvenimo.”
Paklaustas, ką darytų, jei po 5 minučių ateitų pasaulio pabaiga, atsakė: „Anksčiau būčiau sakęs, kad lipk į lėktuvą ir iššok iš jo su parašiutu. Dabar, kai tą jau padariau, sakau: pasimylėk paskutinį kartą ir tikėkis, kad tas žmogus šalia yra tavo žmona”.
„Didžiausias Monikos pranašumas – kaip aktorės ir moters – ne grožis, o žmonių ir daiktų supratimas. Ji labai nuovoki, atidi ir turi puikų sugebėjimą nuraminti kitus. Ji tikrai sunkiai dirba, labai domisi kinu, kas yra reta, režisieriais bei moka klausytis. Apskritai ji turi kažką tokio, kuo gali pasigirti labai mažai aktorių. Kažką, kas peržengia realybę ir kuria sapną.”