Sako, šiais laikais sunku patikėti, jog yra žmonių, negeidžiančių pasižymėjimo ženklų, kitaip tariant – karūnų, nesidraskančių dėl didesnio pinigo, o ramiai dirbančių tai, kas patinka. Tačiau tuo patikėti kartais esi priverstas.
Dailininkų Irinos ir Vytauto Matulionių šeima jau sidabrinio jubiliejaus ženklu žymėta. Kai Vytautas baigė juvelyrikos mokslus Taline, tada jauna scenografė Irina su juo ir susipažino. Vėliau kiekvienas tiesė savąjį menininko kelią. Matulionis dėstė Telšių taikomosios dailės technikume (dabar – Vilniaus dailės akademijos taikomosios dailės ir dizaino fakultetas). Ten mokytojavo ir Irina. Vytautas ėmėsi pirmųjų juvelyrikos darbų, o Irina žengė scenos meno link. Per 18 metų Valstybiniame rusų dramos teatre Vilniuje jos sukurta scenografija daugeliui spektaklių. Ir dabar, pavyzdžiui, tokiuose renginiuose, kaip Kernavėje, apipavidalinimui prireikia savito Irinos žvilgsnio ir idėjų. Na, o apsigyvenę Vilniuje, jie sukūrė ir kai ką bendro: magistro diplominį darbą jau rašančią keramikę dukterį Liną.
Platus pasaulis delno dydžio erdvėje
Matulionio vardas pradėjo garsėti per įvairias juvelyrikos meno parodas. Kai Virginijos ir Kazimiero Mizgirių sujudintame juvelyrų pasaulyje kilo mintis surengti konkursą „Gintaro kirvis pakeltas”, siekiant patraukti menininkų dėmesį šiai nebanaliai, bet tuomet dažnai standartiškai panaudojamai medžiagai – gintarui, būtent Vytauto sukurtas gintarinis kirvukas šaukė atsibusti ir imtis kūrybos. Kaip žinome, tas bruzdesys sukėlė bangas, kurios toliau brandina originaliai su gintaru dirbančius juvelyrus. O pats Matulionis liko labiau ištikimas savo tikrajai specialybei – metalo plastikai. Ir tada kilo sumanymas savo mažytę dirbtuvėlę sostinės Užupyje paversti, kaip sako Vytautas, bendravimo vieta. Po mūrijimo, žemės kasimo ir kitokių darbų prieš šešetą metų už Vilnelės tiltelio, prie kurio balandžio pirmąją praeivius tikrina Užupio respublikos muitininkai, netoliese ir įsikūrė maža lyg kišenytė Užupio galerija. Vietos labai mažai, bet funkcionaliai suplanuota erdvė, todėl čia ne tik telpa autorinių darbų stiklo stendai, kuriuose papuošalai skirti parduoti, vadinasi, galerijai išlaikyti. Liko vietos ir keičiamų autorinių kūrinėlių parodoms. Ant sienų dar išsitenka piešiniai, kitokie miniatiūriniai darbeliai. Čia ir metalo su emaliu paveiksliukai. Žodžiu, kas reikia, tas ir tilpo, o kad per šešerius metus nesubankrutuota ir galerija kvėpuoja jaukumu, tai rodo, kad dirbama teisingai. Kaip ir daugelyje galerijų – patys direktoriai, patys parodų organizatoriai, menininkai.
Ar lengva būti humanistu?
Kažin, atsakytų daugelis. O Vytautas tą „kažin” paneigtų. Ir tektų patikėti, nes jo kelių dešimtmečių kūryba, išsiugdyti principai kitokie nei būtų komercija tesidominčio juvelyro. Matulionį atskleidžia jo paties kuriami papuošalai – saviti, švaraus įspūdžio, tinkantys juos nešioti, o ne vien pasižiūrėti. Dailininkas mano, kad visai nesvarbu, ar medžiaga brangi ar pusbrangė. Svarbu, kad ji tiktų idėjai išreikšti. Pasirodo, Matulionis kartais imasi ir damaskinio plieno ornamentavimo technologijos. Iškart asocijuojasi su arabų ar japonų samurajų kardais, bet čia lietuviškas žvilgsnis. Vytautą atskleidžia ir jo piešiniai. Jie buvo eksponuoti Nidoje per Thomo Manno festivalį Mizgirių gintaro muziejuje-galerijoje. Ir dabar Užupio galerijoje kabo vienas didžiųjų jo piešinių ir keletas sugrupuotų mažų piešinėlių. Visa dailininko charakterio išklotinė.
Na, o humaniškumą atskleidžia pats gyvenimo būdas. „Esame dailininkai, norime gyventi bendraudami su visuomene. Mūsų galerija – vieta susitikti. Nors sunkiai spėju pats dirbti, kai tiek daug užeina lankytojų. Bet taip jaučiu gyvenimą, jo prasmę”, – tai Vytauto žodžiai. Per galerijos gyvavimo laiką jau surengta per trisdešimt kitų autorių parodų. Kadangi vyresni meistrai jau prasiveržę į populiarių parodų vietas, tai Matulioniams smagu palaikant ryšį su Telšiais, sužinoti, kad ten mokosi gabus jaunuolis, vertas eksponuoti savo kūrinėlius. Toks pakviečiamas parodėlei Užupio galerijoje. Paskui dar stebimas jo kelias. Dabar čia eksponuoja savo originalius sidabro ir kito metalo darbelius telšiškė Jurgita Erminaitė. Matulionis teigia, kad perpratus, kas yra metalas ir jo meninis apdorojimas, metalas ima jungti žmones. O kai jaunas menininkas gauna progą eksponuoti savo kūrybą, jis pasitikrina, išgirsta vertinimus, savotiškai pasikrauna.
„Juk daugelis esame don kichotai. Patogu-nepatogu, naudinga-nenaudinga, bet norime taip gyventi”, – sako Matulionis, pritariamai linksint žmonai. Prasmė – ryšys su žmonėmis. Užtat ir gaištama dirbant su Užupio gimnazijos mokiniais. Jie ateina pasižiūrėti, kas padaroma iš metalo, kaip kuriami emalės spalvingi sluoksniai. Jaunieji viską stebi ir per meno pažinimo pamokas aprašo. Vaikams tai patinka. Edukacinė programa, atliekama savanoriškai. Kaip viską aprėpti, kai paties darbo vietelė – trejetas kvadratinių metrų toje pačioje Užupio galerijoje, o dar ir durų skambalėlis tintiliuoja dažnokai. Prašosi rengti parodas autoriai, o vaikai eina būriais, visiškai netilpdami. Irina sako gerai perpratusi juvelyro darbą, tapusi lyg ir eksperte, gali bet kam profesionaliai patarti. Trisdešimt metų šeimos duete to išmokė. Sako, kad jai irgi patinka, kai jaunimui padedama pritaisyti sparnelius, su kuriais jie paskui skraidys toliau ir aukščiau. Matulioniai įsitikinę, kad duodamas kitiems, gauni peno ir sau.