Jau septintą kartą pasaulio rekordą neseniai pagerinęs stipriausios pasaulio barzdos turėtojas Antanas Kontrimas savaitgalį surengė nuotaikingą šventę.
Lietuvą neįprastais laimėjimais garsinantis 52 metų telšiškis Šiauliuose su draugais ir artimaisiais paminėjo savo barzdos 30-metį.
A.Kontrimas šia proga prisiminė ne tik savo rekordus, bet ir įvairius nuotykius, kurie nutiko jų siekiant.
* * *
– Jūs barzdą pradėjote auginti 1976-ųjų pavasarį.
Ar per 30 metų nė karto nebuvote nusiskutęs? – „Lietuvos rytas” paklausė A.Kontrimo.
– Vieną kartą – prieš dvidešimt metų. Tada buvau pakviestas piršliauti. Antrą vestuvių dieną, kai artėjo metas karti piršlį, nusiskutau. Užsimaukšlinau peruką ir ėmiau sukinėtis tarp svečių.
Niekas, net mano motina nepažino (juokiasi).
– Tikriausiai tokio neįprasto jubiliejaus proga gavote daug dovanų barzdai prižiūrėti?
– Draugai dovanojo įvairios kosmetikos, šampūno, bet nežinau, ar tiks.
Barzdos priežiūra – rimtas reikalas. Turiu specialų receptą, kaip žolelių nuoviru stiprinti plaukus.
Reikia virti arbatą, kurios pagrindinis komponentas – dilgėlių lapai. Nuoviru skalauju ne tik barzdą, bet ir galvos plaukus.
– Juk ne kiekvieno vyro barzda gali būti tokia stipri. Kokia jūsiškės puošmenos stiprybės paslaptis?
– Viskas labai paprasta – kuo daugiau plaukų išrauni, tuo stipresni atauga.
– Ar per konkursus barzda stipriai nukenčia?
– Įvairiai būna. Kartais netenku vos kelių plaukelių, kartais – viso kuokšto.
– Kada pirmą kartą kilo mintis išmėginti barzdos stiprumą?
– 1999-ųjų pavasarį, sunkumų kilnojimo varžybų išvakarėse.
Domėjausi įvairiais rekordais, todėl pasisiūliau kilnoti sunkumus barzda. Organizatoriams buvo labai netikėta, bet siūlymą priėmė.
Kai per televiziją parodė pakėlusį 40,95 kilogramo sveriančią alaus statinę, viskas ir prasidėjo.
2000 metų kovo 11-ąją Joniškyje iškėliau 55 kilogramus sveriančią merginą.
Šį laimėjimą užfiksavo Guinnesso rekordų knygos autoriai.
– Kiek daugiausia yra išlaikiusi barzda?
– Sunku net pasakyti. Esu traukęs lėktuvą, karinį 3,2 tonos sveriantį visureigį su penkiais kariais.
Šie laimėjimai į rekordų knygą nebuvo įtraukti, nes barzdą prilaikiau ranka.
Manau, kad barzda gali išlaikyti net ir šimtą kilogramų. Svarbiausia – kad kaklas būtų stiprus. Jam tenka pagrindinis krūvis.
– Ar turite susikūręs treniruočių metodiką?
– Ruošiuosi mėnesį prieš varžybas. Būtina derinti maistą, treniruotis ir visiškai negerti alkoholio.
Treniruojuosi labai rimtai – juk negaliu nuvažiuoti į renginį išsižiojęs. Kad ir į kokią puotą pakviestų, negeriu nė lašo. Net ir alaus. Linksmybės – tik padarius darbą.
– Neseniai septintą kartą pagerinote Guinnesso rekordą. Kiek šįsyk išlaikė barzda?
– Prieš porą savaičių dalyvavau netoli Madrido (Ispanija) esančiame kalnų kaimelyje surengtame televizijos „Antena 3” filmavime.
Ten aš pakėliau merginą, kuri kartu su keliais svarmenimis svėrė 63,1 kilogramo.
– Ar mergina buvo graži?
– Negražių nekėliau ir nekelsiu. Šįkart asistentė buvo iš Brazilijos.
Ją ne tik pakėliau, bet ir dūdele sugrojau.
Kai fiksuojamas rekordas, skaičiuojama iki penkių. Kad būtų įdomiau, pasiūliau sugroti.
– Kokią melodiją grojote?
– Pūčiau, ir tiek, kokia dar gali būti muzika, kai odą nuo veido plėšia (juokiasi).
– Ar jūs per filmavimą sutikote daug pažįstamų?
Juk daugelis dalyvių tokiuose renginiuose – savo laimėjimus gerinantys žmonės.
– O kaipgi, sutikau. Tarp jų – ir 3 kilogramus įvėrių kūne nešiojančią Škotijos brazilę Helen.
Jos visas kūnas nusėtas tatuiruotėmis ir įvėrėmis. Pusė kilogramo mažyčių įvėrių susegta ir intymiausioje vietoje.
Iš kur žinau? Pati parodė, kai juokais paklausėme. Žiūrėjome išsižioję.
Helen kažkaip sužinojo, kad esu išsiskyręs, ir nutarė pirštis.
Maniau, kad viskas juokais, todėl pritariau siūlymui.
Tarėmės, kaip važinėsime po pasaulį, stebinsime žmones. Vakare su anglais laistant naują rekordą ji atėjo pas mus.
Tik tada supratau, kad piršosi ne juokais.
– Galėjote priimti siūlymą, būtumėte gyvenęs Škotijoje be rūpesčių.
– Tai jau tikrai – Helen turi du namus, tatuiruočių ir įsagų vėrimo studiją, bet ji – ne mano skonio.
Grįžęs į Telšius maniau, kad jau viskas. Bet žiūriu – skambina iš Anglijos į mobiliojo ryšio telefoną.
Kol neatsiliepiau, pirma mintis buvo, kad duktė iš Londono, tačiau išgirdau – „Labas, čia Helen”.
Atmečiau skambutį, vėl skambino. Kitą dieną skambino iš kito telefono, bet vėl padėjau ragelį. Dabar – ramybė.
– Kada keliausite į naujas varžybas?
– Dar nežinau. Kai organizatoriai pakvies. Geriau, kad kuo ilgiau nekviestų – reikia ir pailsėti.